Laimius STRAŽNICKAS

Anykščių vardo kilmė

Sakoma, kad pirmą kartą 1440 m. paminėtiems Anykščiams pavadinimą davęs Anykštos upelis, vingiuojantis iš Rubikių ežero į Šventosios upę. Tačiau liaudis turi savų pavadinimo kilmės versijų.

Pasakojama, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Ai, nykštį, ai nykštį..." Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą ir galiausiai praminė upę Anykšta, po kiek laiko ir miestas buvo pavadintas Anykščių vardu.

Dar manoma, kad Šventosios ir Anykštos trikampyje, kur šiandien įsikūręs Anykščių miestas, ant aukštos kalvos, Kalitos kalno, kadaise stovėjo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose - jo saugoma pilis Voruta, kurią dažnai puldinėdavo priešai, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo įtolimų mūšių sūkurius... Vyrus išlydėdamos, marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas, o labiausiai sielojosi jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. Kai pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai žuvo kovoje, neištvėrusi sielvarto ir kančios, Ona nusileido nuo kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. Taip bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės" dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vingiuoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.

Pasakojama ir dar viena legenda. Ten, kur dabar yra Anykščiai, kitados buvo kaimelis, kuriame gyveno geraširdis, žmonių mylimas grafas Nykštas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti. Grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį - Anykščiais.

Velnio neštas ir pamestas

Šiandien Anykščius puošia Šv. Mato bažnyčia, statyta 1899-1909 m. Tai svarbiausias Anykščių panoramos akcentas ir aukščiausia dvibokštė bažnyčia Lietuvoje - bokštai siekia 79 m. Bažnyčioje gausu meno paminklų, šventoriuje galima pasigrožėti originaliomis dažyto medžio kryžiaus kelio stotelėmis. Planuojama, kad šių metų turizmo sezonui lankytojams bus atvertas vienas iš bažnyčios bokštų.

Labiausiai Anykščius garsina įsirėžęs į žemę „velnio neštas ir pamestas" Puntuko akmuo. Daugiau kaip septynių metrų ilgio ir pločio, beveik šešių metrų aukščio, 265 tonas sveriantis, apie pusantro metro įsmegęs į žemę akmuo dunkso apie penkis kilometrus į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, A.Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje, užimančiame daugiau nei 1 800 ha plotą.

Ypatingos reikšmės šiam gamtos paminklui suteikia 1943 m. skulptoriaus Broniaus Pundziaus iškalti legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai. Kai 1942 m. buvo sužinota, jog okupantai vokiečiai ruošiasi ant Puntuko iškalti Vokietijos imperijos ministro Rytų teritorijų reikalams Adolfo Rozenbergo bareljefą, kauniečių grupė paskubėjo Puntuką paversti paminklu Atlanto nugalėtojams.

Lietuvių klasikas A. Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis" pastebi, jog šį akmenį nešė ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią, kurią parapijos žmonės ant velnių kelio pastatę... Todėl nelabieji nutarę bažnyčią sunaikinti. Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios" akmuo nukrito Šilelin...

Žinoma ir kitokia legenda. Netoli tos vietos, kur dabar Puntukas, gyvenusi darbšti, sąžininga ir tvarką mylinti Anykštos giminė. Vyriausia tos giminės galva buvusi Anykšta. Laimingai gyvenę žmonės, nes Anykšta buvusi nebloga burtininkė. Ji turėjusi tokį paslaptingą ženklą, kurį pamatę velniukai tuojau į pragarą smukdavę. Supykęs vyriausiasis velnias ir paliepęs savo anūkui numesti ant Anykštos trobelės didelį akmenį. Ilgai velniukas bandęs jį kelti, bet veltui. Tada senis liepęs sūnui. Ir tas neįstengęs. Pyktelėjęs senis pabandė pats. Bet ir jam neišėjo. Dar labiau supykęs senis ir sušnypštęs. Staiga prigūžėję daugybė velniukų. Jie kaip vabalai apspitę akmenį, pakėlę jį tik iš trečio karto ir pradėję nešti. Visa tai stebėjęs Perkūnas. Pagailo vyriausiajam dievui Anykštos, ir jis ėmė spjaudyti ugnimi. Velniai išsigando ir, akmenį paleidę, pragaran nudūmė. Akmuo nukritęs į pušynėlį, kur ir tebegulįs...

Anot kitų padavimų, ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį... Kadaise prie akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai. Manoma, kad Puntuko akmuo buvęs senųjų baltų tikėjimų religinių apeigų vieta.

Pūškavę traukiniai

Smalsumą aitrina ir unikalus Lietuvoje Siauruko muziejus. Apsilankymą senojoje geležinkelio stotyje galima pavadinti ekskursija į praėjusį šimtmetį...

Anykščių geležinkelio stotis - unikalus XIX a. pabaigos - XX a. technikos, architektūros ir kultūros paminklas. Išlikęs stilingas dviaukštis stoties pastatas, gyvenamieji geležinkelio darbuotojų namai, vandens bokštas, prekių sandėliai, erdvi akmenimis grįsta aikštė, plieninis tiltas per Šventąją. Moderniame paviljone riedmenims eksponuoti galima išvysti įvairių tipų vagonų, Iš Švenčionėlių parvežtą 1949 m. „Škodos" gamykloje Čekoslovakijoje pagamintą garvežį. Pagal išlikusias nuotraukas ir modelius buvo pagamintos dvi rankinės drezinos bei atviro tipo šešių vietų vagonėlis. Stoties teritorijoje šia technika gali pasivažinėti muziejaus lankytojai.

Muziejai įkvepia ir žavi

Šiandien Anykščiai gali didžiuotis įdomiais muziejais, siūlančiais daugybę įvairių edukacinių programų moksleiviams ir suaugusiesiems.

A. Baranausko klėtelė - vienas įdomiausių etnografijos ir literatūros paminklų Anykščiuose, davusi pradžią ir dabartiniam - A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejų, įkurtų 1927 m., - kompleksui. Klėtelę surentė poeto tėvas istorinėje miesto dalyje Jurzdike. Klėtelė paprasta, kirviu tašyta, be pjūklo statyta, ąžuoliniais kuoleliais sukalta. Virš durų užrašyti 1826 m. žymi pastatymo metus.

Niūronių kaime išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje veikia rašytojo Jono Biliūno memorialinis muziejus. Troboje - Biliūnų šeimos daiktai, rašytojo knygos. Kieme - tautodailininkų medžio drožiniai pagal J. Biliūno apsakymų personažus.

Klasiko J. Biliūno atminimą įamžina „Laimės žiburys" - keturiolikos metrų aukščio 1958 m. virš J. Biliūno kapo pastatytas granitinis antkapis. 1953 m. rašytojo palaikai pervežti iš Zakopanės ir palaidoti ant Liūdiškių kalvos.

Niūronių kaime 1978 m. įkurtas ir unikalus Arklio muziejus, kuriame galima susipažinti su šimtmečius trunkančia arklio ir žmogaus draugystės istorija, pajodinėti ar pasivažinėti karieta. Muziejų įkūrė prof. Petras Vasinauskas (1906-1995), pats bričkele keliavęs po Lietuvą ir rinkęs eksponatus.

Aštrių pojūčių mėgėjams

Ekstremalių pojūčių mėgėjams Anykščiuose yra ką veikti ir vasarą, ir žiemą. Miesto pakraš tyje, ant Kalitos kalno, įrengta pasivažinėjimo atrakciono - vasaros rogučių nusileidimo trasa. Ja galima leistis tiek vasarą, tiek žiemą. Vasaros rogučių trasa ypatinga tuo, kad besileidžiant žemyn pačiam galima pasirinkti nusileidimo greitį.

Šių metų žiema slidžių ir ro gučių mėgėjams pašykštėjo pramogų, tačiau anykštėnai tiki si dar atsigauti - praėjusį savait galį ant Kalitos kalno buvo gau su žmonių, manoma, kad šiluma greit neištirpdys sniego.

savaitė nr, 4,2012 m,