Kristijonas Donelaitis - prarastos tautos dalies simbolis
Šiemet minime 300-ąsias šio
iškilaus liuteronų pastoriaus gimimo metines. Jei ne Kristijonas Donelaitis,
dauguma iš mūsų buvusius Rytprūsius tikriausiai suvoktų kaip kone vien vokiškas
žemes.
Arūnas MARCINKEVIČIUS
Neišnaudota Žalgirio pergalė
Deja, didžiausia mūsų ir kaimynų
lenkų pergalė Žalgirio mūšio lauke dabartinės Lenkijos teritorijoje 1410 m.
liepos 15 d. mūsų valstybei jokių teritorinių laimėjimų neatnešė. Maža to,
Lietuva neatsiėmė jokių savo etninių žemių kryžiuočių okupuotose prūsų ir vakarų
lietuvių gyventose teritorijose.
Ne veltui dar prieš Žalgirio mūšį
Vytautas rašė laiškus popiežiui ir reikalavo, kad vakarinė Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės siena eitų Alnos ir Priegliaus upėmis (tai - beveik pusė
dabartinės Kaliningrado srities teritorijos). Po mūšio dar net 20 metų valstybę
valdęs Vytautas tarsi užkerėtas rengė didesnius bei mažesnius karus prieš
Maskvos kunigaikštystę, visai nematydamas nei dalies mūsų tautos, nei prūsų,
likusių agresorių iš Vakarų Europos okupuotoje teritorijoje. Net Klaipėdos
neatsiėmė buvęs mūsų valdovas, kurį mes vienintelį vadiname Didžiuoju.
Dar prieš Žalgirio mūšį Vytautas rašė
laiškus popiežiui ir reikalavo, kad vakarinė LDK siena eitų Alnos ir Priegliaus
upėmis. Tai - beveik pusė dabartinės Kaliningrado srities teritorijos
Du dešimtmečius vykdęs nenutrūkstamą
veiklą Rytuose Vytautas mirė 1430-ųjų rudenį, taip ir neįgyvendinęs dviejų
pagrindinių uždavinių: neįkūrė dinastijos ir nesutelkė visos tautos į vieną
valstybę. Tad dalis vakarų lietuvių, kaip ir visi anksčiau pavergti prūsai, ėmė
nešti dvigubą jungą: jie ne tik buvo paversti baudžiauninkais, bet ir patyrė
šimtmečius trukusį nutautinimo procesą. Prūsai neatsilaikė jau XVII a.,
lietuviai sugebėjo išlikti savimi iki pat 1944 m. žiemos.
Tą žiemą Rytprūsius puolusi Raudonoji
armija buvo gavusi aiškų įsakymą - vietos gyventojų negailėti. Tad dauguma tų,
kurie dar rudenį nespėjo pasitraukti į Vokietijos gilumą, mirė arba nuo kulkų,
arba nuo bado. Vien iš trimilijoninės Mažosios Lietuvos (iš esmės tai dabartinė
Kaliningrado sritis) bendruomenės po poros metų buvo deportuota į Vokietiją vos
lOOtūkst. išlikusiųjų. Nieko nuostabaus: kai 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji
armija užėmė Klaipėdą, mieste buvo rastos tik... dvi moterys. Taip mūsų tautos
dalis, gyvenusi Mažojoje Lietuvoje, dviejų agresorių kovoje buvo nušluota nuo
žemės paviršiaus.
Nušlavė viską
Etnogeografinis terminas Mažoji
Lietuva", apimantis visą dabartinę Kaliningrado sritį, atsirado apie XV a., o
šimtmečiu vėliau jį jau nuolat mini vokiečių kronikos. Žlugus Kryžiuočių ordinui
ir susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei, galutinai susiformavo
savitas etnoteritorinis regionas, tūkstantmečius gyventas vakarų baltų genčių -
baigiančių nutautėti prūsų ir savo kalbą išlaikiusių lietuvių. Tik pastarieji
save vadino kitaip - lietuvininkais.
Iki 1709-1711 m. didžiojo maro ir po
vėlesnės užsieniečių invazijos senosiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties
apskrityse didžioji dauguma vietos gyventojų buvo lietuvininkai: jų skaičius
siekė nuo 93 iki 100 proc. Tad vokiečių administracinė valdžia tiesiog buvo
priversta kai kuriuos raštus leisti ir lietuvių kalba (kaip ir prūsų - iki XVII
a.). Ne veltui 1736-1818 m. didžioji dalis Mažosios Lietuvos ir Mo-zūrija tapo
Prūsijos karalystės teritoriniu vienetu - Lietuvos departamentu su centru
Gumbinėje. O jau nuo XIX a. patys lietuvininkai aktyviai plėtojo švietėjišką ir
leidybinę veiklą.
Beje, ir universitetas pirmiau buvo
įkurtas Karaliaučiuje (1544 m.) nei Vilniuje (1579 m.). Ši Rytprūsių sostinės
aukštoji mokykla, kaip ir visas miestas, tapo lietuvybės židiniu ir šiame
krašte, ir kitapus Nemuno gyvenusiems lietuviams. Karaliaučiuje, o ne Vilniuje
išspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga (1547 m.).
XVI-XIX a. išspausdintų lietuviškų
knygų skaičiumi Mažoji Lietuva gerokai lenkia Didžiąją -nepamirškime, kur buvo
spausdinamos visos knygos bei periodika, kai carinė Rusija Lietuvoje uždraudė
spausdinti lotyniškais rašmenimis. Viskas pas mus keliavo per Nemuną, o toliau -
jau ant knygnešių pečių po sodžius.
1944-1945 m. žiema Raudonoji armija
nušlavė viską - ir lietuvininkų, ir vokiečių bendruomenes bei 700 metu čia kurtą
valstybę.
Laikinai tapo amžinai
Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas
Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas
administruoti Sovietu Sąjungai - iki kito valstybių nugalėtojų vadovų
susitikimo. Tik jis jau nebeįvyko, o jau nuo tų pačių 1945-ųjų rudens į
Karaliaučiaus kraštą SSRS ėmė siųsti rusakalbius kolonistus.
1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų
Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimąDėl vokiečių
iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities". Apie 100 tūkst. vietos gyventojų,
sugebėjusių nepražūti po nenutrūkstamo sovietų teroro, buvo deportuoti į Rytų
Vokietiją. Senųjų gyventojų materialinis, dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo
suniokotas, visi istoriniai vietovardžiai - pakeisti.
Dabartinėje Kaliningrado srityje
pokariu įvyko tai, ko tikriausiai nedarė nė viena okupantų kariuomenė žmonijos
istorijoje: buvo perkastos visos čia buvusios
kapinės... Rastą auksą sovietų kareiviai ar kolonistai laikė tokiu patteisėtu"
trofėjumi kaip ir iš išlikusių gyventojų atimtus dviračius ar laikrodžius.
Nors būta ir atradimų. 1945 m. vasarą
Lietuvos TSR mokslų akademija sugebėjo suorganizuoti ekspediciją (aišku,
suderinusi su Maskva) į buvusius Rytprūsius, kuriuos geležine ranka administravo
Raudonosios armijos komendantai. Tikslas buvo pabandyti rasti bent ką
vertingesnio, susijusio su čia gyvenusių lietuvininkų istorija. Ir pasisekė -
nesėkmingai iškrėtus kelis dvarus, Laukstyčių (Lochstadt) pilyje,
esančioje netoli Karaliaučiaus, ant grindų besivoliojančių popierių buvo aptikta
dalis K. Donelaičio kūrybos. Kariškiai dvare jau buvo rausęsi, bet K. Donelaičio
kūryba jų dėmesio, žinoma, nesulaukė.
Taip visai atsitiktinai rasti šio
mūsų tautai neįkainojamai nusipelniusio liuteronų kunigo kūriniai atsidūrė
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur saugomi iki šiol.
Kad būtų atstatyta dar K. Donelaičio
statyta bažnyčia ir joje perlaidoti literatūros šviesulio palaikai, dar teko
palaukti kone 20 metų.
Į Tolminkiemi -per Maskvą
1964-aisiais buvo minimos 250-osios
K. Donelaičio gimimo metinės. Minimos plačiai, net Maskvoje, pačiuose
Suvažiavimų rūmuose. Imperijos sostinei šis liuteronų pastorius buvo priimtinas
- kaip skelbė to meto spauda, K. Donelaitis kovojo prieš vokiečius, vadinasi,
šis herojus buvo savas", tad derėjo jį pagerbti.
Lietuvoje tuomet, aišku, imta
domėtis, kurgi tas K. Donelaitis gimė, gyveno? Pasiųsti specialistai rado
nušluotą nuo žemės paviršiaus poeto gimtinę - Lazdynėlių kaimą, o Tolminkiemyje
juos pasitiko bažnyčios griuvėsiai. Pradėta kurti planus atstatyti bent
bažnyčią. Architektas Sigitas Lasavickas sukūrė pirminį jos atstatymo projektą.
Deja, nerasta jokių tos bažnyčios
nuotraukų. Tad tais metais apsiribota paminkliniu akmeniu su įrašu dviem
kalbomis (Čia gyveno ir kūrė Kristijonas Donelaitis"). Jis ir dabar stovi prieš
bažnyčią.
Po didžiojo minėjimo 1964-aisiais
Vilnius vis dėlto nusprendė bažnyčią atstatyti, tik prieš tai reikėjo
archeologams ištirti bažnyčios griuvėsius.
1967 m. vasarą archeologų Vytauto
Urbanavičius ir Adolfo Tautavičiaus vadovaujama studentų ekspedicija išvalė
griuvėsius ir atrado laidojimo vietas po bažnyčios grindimis. Paskutinėse
dviejose kapavietėse buvo aptikti K. Donelaičio ir dvarininko Pilypo Ruigio
palaikai.
Ketinamą atstatyti bažnyčią imta
projektuoti beveik aklai. Kaip dabar prisimena anuomet architektu dirbęs
Napoleonas Kitkauskas, jam su kolegomis pavyko susisiekti prof. Valteriu Hubatšu
tuometėje Vakarų Vokietijoje (šis išleido knygą apie Rytų Prūsijos bažnyčias).
Vokietis atrašė, esą bažnyčios interjero nuotrauka yra viename iš Švedijos
archyvų. 1910 m. Tolminkiemio bažnyčia buvo remontuota ir, aišku, daryta
ataskaita. Laimė, ta knyga rasta tarp pokariu iš Klaipėdos krašto ar
Karaliaučiaus į Vilnių atvežtų ir Mokslų akademijos bibliotekos palėpėje
sukrautų leidinių.
Taip 1971-aisiais jau nebe-aklai imta
atstatyti bažnyčią, vadovaujant N. Kitkauskui, muziejaus pastatų atstatymo ir
restauravimo projekto autoriui. 1950 m. nugriauta bažnyčia (vietos gyventojai
medinį bokštą ir medinį bažnyčios interjerą sukūreno kaip malkas) buvo atstatyta
1979-aisiais. Visas išlaidas - nuo
projektavimo iki statybos darbų - finansavo Lietuva. Kaliningrado sritis
prisidėjo tik žvyru ir vandeniu.
Nuolatinė K. Donelaičiui ir
Tolminkiemio parapijai skirta ekspozicija įrengta pagrindinėje 290 kv. m
atstatytos bažnyčios salėje, šoninėse galerijose - kilnojamosios ekspozicijos.
Rytinėje pastato dalyje po grindimis buvo išbetonuota kripta, kurioje 1979 m.
birželio 14 d. iškilmingai perlaidoti poeto palaikai, o tų pačių metų spalio 11
-ąją atidaryta atstatyta bažnyčia. Atrodė, jau viskas. Paaiškėjo, kad dar ne...
Klebonija taip pat prikelta
gyvenimui
Pasirodo, pastatas, kuriame gyveno ir
kūrė K. Donelaitis, buvo išlikęs, bet ilgai niekam nekilo įtarimų, kad tai -
buvusi klebonija. Ir tas kone 250 metų senumo namas išliko dėl to, kad jame po
karo buvo apgyvendintos kelios kolonistų iš Rytų šeimos. Buvęs našlių namas liko
tuščias, todėl ir buvo pokariu nugriautas.
Buvusi klebonija naujųjųvie-tinių"
buvo visiškai nugyventa. Prieš pat bažnyčios atidarymą N. Kitkauskas su
kolegomis kreipėsi į Kostą Korsaką, tuo metu vadovavusį Lietuvių kalbos ir
literatūros institutui, buvusį vadinamosios jubiliejinės (250-mečio) komisijos
narį, ir pasiūlė atkurti ir kleboniją. Šis atsakė diplomatiškai: gerai, bet iki
K. Donelaičio muziejaus atidarymo to nereikėtų afišuoti.
Po to buvo kreiptasi į Kaliningrado
valdžią, esą štai autentiškas K. Donelaičio laikų pastatas! Ši atsakė kaip ir
anksčiau: jums reikia, jūs ir
restauruokite. Lietuviams to ir tereikėjo - darbai pajudėjo. Tiesa, prie
klebonijos atstatymo kažkiek prisidėjo ir Kaliningradas, bet visus darbus vykdė
Lietuva.
N. Kitkausko teigimu, Lietuva K.
Donelaičio atminimui įamžinti ten, anapus Nemuno, vien iki 1990-ųjų išleido apie
1 mln. sovietinių rublių. Dabar šią sumą reikėtų dauginti iš 20.
K. Donelaitis ir geopolitika
Daugiau kaip pusšimtį metų paskyręs
K. Donelaičio vardui įamžinti architektūros statiniais N. Kitkauskas su žmona
Laimute visa tai įamžino kapitaliniame veikale Kristijono Donelaičio memorialas
Tolminkiemyje". Šią žiemą pasirodė šios knygos vertimas rusų kalbaMemorial
Kris-tionasa Donelajtisa v posiolke Čistyje Prudy. Istorija sozdanija"
(Kristijono Donelaičio memorialas Čistyje Prūdų gyvenvietėje. Sukūrimo
istorija").
Knygos viršelyje vietovės pavadinimas
dar pateikiamas vokiškai ir - paskutinėje vietoje - lietuviškai. Galima suprasti
tam tikrą kai kurių Kaliningrado srities administracijos pareigūnų (ir ne tik
jų) susierzinimą: šis kraštas, rusų nuomone, nuo pat 1945 m. yra neginčijamas ir
teisėtas jų karo grobis. Ir staiga paaiškėjo, kad šalia tų išvarytų iš šio
krašto vokiečių, pasirodo, dar gyveno (kai kur ir tebegyvena) kažkokie
lietuviai... Ir tie lietuviai jiems, nugalėtojams, net reiškia tam tikras
pretenzijas. Srities administracijai dėl to tenka nuolatos gręžiotis į Maskvą.
Bet kokie pačių kaliningradiečių bandymai bent kiek laisviau tvarkytis tuoj pat
nutraukiami skambiu riktelėjimu iš Rytų sostinės. Taip neseniai buvo užgesinta
net neprasidėjusi diskusija: gal sugrąžinti krašto centrui senąjį - Kėnigsbergo
- pavadinimą?
28 savaitė nr. 15, 2014 m. balandžio 9 d.