ManvydasVITKŪNAS

Vieną seniausių piliavietėje stovėjusių pilių pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Piliavietėje jis taip pat fundavo Šv. Dvasios bažnyčią.

XVI a. pradžioje Dubingiai atiteko Radviloms. Nuo to laiko iki XVII a. vidurio, kai pagrindine Radvilų rezidencija dabartinėje Lietuvos teritorijoje tapo Biržai, Dubingiai buvo neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir klestėjimo istorijos.

Čia liūdėjo Barbora Radvilaitė

1547 ir 1548 m. sandūroje Dubingiuose kelis mėnesius gyveno Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Dubingiai jai tapo laikinu prieglobsčiu, kai Barboros vedyboms su Žygimantu nepritarė karaliaus motina karalienė Bona ir daugelis lenkų didikų. Dubingiuose praleistas laikas nebuvo lengvas. Barbora labai ilgėjosi mylimojo, ir net be galo gražios Dubingių apylinkės - vaizdingas kalvų apsuptas ežeras ir pilis-neteikė jai paguodos. Gyvendama Dubingiuose, Barbora Žygimantui parašė aštuonis laiškus, išlikusius iki mūsų dienų.

 XVI a. pradžioje Radvilos Dubingiuose pastatė naują mūrinę pilį, vėliau ir rūmus. Medinės katalikų bažnyčios vietoje iškilo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje buvo palaidoti kai kurie Radvilų giminės atstovai.Taip Dubingių bažnyčią bandyta paversti Radvilų giminės mauzoliejumi.

Manoma, kad XVII a. viduryje rusų kariuomenės invazijos metu Radvilų kapavietės buvo išplėštos, o palaikai - išniekinti. Po šios invazijos kažkas surinko palaikus ir perlaidojo juos atskiroje dėžėje po bažnyčios grindimis. XVIII a. pradžioje Radvilos, Dubingių paveldėtojai, ieškojo savo protėvių kapų, bet jų nerado. Visgi ši laidojimo vieta buvo rasta archeologinių tyrimų metu 2004-aisiais. '

Giedraičių bei Dubingių apylinkėse gausu ir kitų archeologinių paminklų - piliakalnių, pilkapynų, senkapių. Vien Giedraičių seniūnijoje yra šeši piliakalniai, iš kurių bene garsiausias - Piliakiemių, esantis kitapus Klemento ežero, ant kurio kranto įsikūrę Giedraičiai. Paslaptingas ir Kamastos piliakalnis, supamas pelkių. Tačiau bene įdomiausias yra Jonėnų piliakalnis, esantis Asvejos ežero saloje.

Perlaidoti Radvilų palaikai

XVIII a. pabaigoje - pirmoje XIX a. pusėje Dubingių pilis sunyko. Žemės paviršiuje teliko menki griuvėsiai ir įtvirtinimų pėdsakai.

2003 m. buvo pradėti piliavietės archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu atkasti bažnyčios pamatai, surasti septynių Radvilų dinastijos nariu palaikai, atidengtas visas rūmų plotas, aptikta daug vertingų radinių. Sutelkus archeologų, istorikų, antropologų pajėgas, buvo atlikti išsamūs piliavietės ir atrastu palaikų tyrimai. Gretinant kaulinę medžiagą, išlikusius portretus, naudojant išlikusią rašytinę informaciją, pavyko identifikuoti aptiktų Radvilų giminės atstovų palaikus.

2009-ųjų rugsėjį po iškilmingos ceremonijos Vilniaus Radvilų rūmuose buvo palydėti ir Dubingių piliavietėje perlaidoti Radvilų giminės atstovų palaikai, tarp jų - Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515-1565) bei Mikalojaus Radvilos Rudojo 1512-1584). Amžininkai taip praminė šiuos Lietuvai itin nusipelniusius pusbrolius dėl skirtingos plaukų ir barzdos spalvos.

Buvusioje karčemoje - informacijos centras

Atvažiavus į tokį seną miestelį kaip Dubingiai, žvilgsnis tiesiog ieškote ieško didingo bažnyčios pastato. Deja, Dubingiuose jo seniai nebėra. Šios bažnyčios istorija - kupina dramatizmo: pokariu ji du kartus - 1954 ir 1958 m. - sudegė. Spėjama, kad tai galėjo būti vietos komunistų darbas. Išties keista: bažnyčia stovėjo daugybę metų, ir staiga be jokios aiškios priežasties per ketverius metus kilo du gaisrai. Pasak senųjų dubingėnų, pokario metais vietos valdžia itin nepalankiai žiūrėjo į bažnyčią. Kai po antrojo gaisro bažnytėlė buvo įkurta buvusioje prieglaudoje, „špitolėje", kur yra ir dabar, tuomečio tarybinio ūkio direktorius lyg iš piktumo tarp jos ir klebonijos pastatė kontorą, tarsi kitos vietos visuose Dubingiuose nebūtų atsiradę.

Kruvinų kovų aidas

Dubingių ir Giedraičių apylinkės pažymėtos skaudžiais sudėtingų pirmosios XX a. pusės lietuvių ir lenkų santykių ženklais. Antrojo pasaulinio karo metais Dubingiuose ir jų apylinkėse įvyko kraupi tragedija. 1944 m. birželio 23 d. lenkų Krašto armijos (lenk. Armia Krajovva) kovotojai nužudė beveik šimtą lietuvių. Buvo ir ypač žiaurių atvejų - Vymančių kaime jie sušaudė visą Vinclovų šeimą: tėvą, motiną ir penkis vaikus.

Šalia netoli Dubingių esančio kito garsaus miestelio - Giedraičių - Lietuvos kariuomenei 1920 m. pavyko sustabdyti Vilnių okupavusių lenkų pajėgų veržimąsi gilyn į mūsų šalį. Iki šiol bene pagrindinis turistų lankomas objektas Giedraičiuose - pačiame miestelio centre 1932-aisiais pastatytas Antano Jaroševičiaus suprojektuotas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais 1920 m.". Įdomu, kad tai vienintelis Lietuvoje nepriklausomybės kovoms skirtas paminklas, išstovėjęs per visą sovietų okupacijos laikotarpį. Miestelyje taip pat yra kovose už Lietuvos laisvę žuvusių karių kapai.

Beveik du dešimtmečius palei Giedraičius, likusius Lietuvos dalyje, ėjo demarkacinė linija su lenkų užimtu Vilniaus kraštu. Giedraičių A. Jaroševičiaus vidurinėje mokykloje įrengtame kraštotyros muziejuje yra saugomas unikalus eksponatas - demarkacinę liniją žymėjęs gelžbetoninis stulpas.

Narsioji mokytoja

Kraštotyros muziejuje galima rasti medžiagos ir apie kitą tikrą Giedraičių krašto legendą - mokytoją kovotoją Malviną Valeikienę. Ji išgarsėjo savo žygiais kovų su lenkais metu. Netoli Giedraičių buvusiame Bekupės dvare buvo apsistojęs lietuvių kariuomenės dalinys. Jį netikėtai užpuolus lenkams, užvirė kruvinos kautynės, buvo daug žuvusiųjų ir sužeistųjų. Atvirame lauke gulėjo daug aimanuojančių aukų, kuriomis vykstant susišaudymui niekas nesirūpino. Tada mokytoja ant baltos paklodės užsiuvo raudoną kryžių ir patraukė į kautynių lauką. Jai pavyko išgabenti visus sužeistuosius. Tai buvo pirmasis Raudonojo kryžiaus vėliavos panaudojimo Lietuvoje atvejis.

Mokytoja išgarsėjo ir kitu žygdarbiu - sužinojusi, kad lenkų okupuotame kaime, iš kurio po netikėtos atakos buvo išstumtas Lietuvos kariuomenės dalinys, liko, mūsų karių paslėptas iždas ir kai kurie dokumentai, moteris perėjo frontą, paėmė pinigus bei dokumentus ir sėkmingai grįžo į Giedraičius. Elgetaujančia moterimi persirengusi mokytoja vos išvengė suėmimo - lenkų kareiviai pakelės smuklėje atkreipė dėmesį į lakuotus „varguolės" nagus. Tačiau moterį paslėpė smuklės savininkas žydas. 1927 m. M. Valeikienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Karo metais mokytojos šeima slėpė žydus.

Garsieji Giedraičių giminės ainiai

Dabar Giedraičių centre stūkso Šv. Baltramiejaus bažnyčia, pastatyta 1809 m., ir itin daili akmenų mūro varpinė, sukurta XIX a. viduryje pagal architekto, Vilniaus universiteto profesoriaus Karolio Gregotovičiaus projektą.

Pirmoji bažnyčia Vytauto Didžiojo pavedimu Giedraičiuose iškilo dar 1410-aisiais. Dabartinę bažnyčią pastatė vienas iškiliausių šį kraštą valdžiusios didikų Giedraičių giminės atstovų, Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) ir jo brolis Martynas. Vyskupas buvo lietuvių kalbos puoselėtojas. Bene svarbiausiu jo darbu yra laikomas pirmasis viso Naujojo Testamento teksto katalikams  vertimas į lietuvių kalbą. Gimęs  šalia Giedraičių, Juozapas Arnulfas visą gyvenimą mylėjo šį kraštą. Vykdant jo valią, po mirties vyskupo širdis buvo išimta, atvežta į Giedraičius ir palaidota bažnyčios presbiterijos sienoje. Pats vyskupas ilsisi buvusiame Žemaičių vyskupijos centre Varniuose.

Vyskupo mitrą dėvėjo ir kitas Giedraičių giminės atstovas -Merkelis Giedraitis (1536-1609), taip pat globojęs lietuvišką spaudą, įsteigęs Žemaitijoje pirmąjį vienuolyną.

Katalikams itin svarbus dar vienas iš šio krašto kilęs garbingos Giedraičių giminės atstovas - Mykolas Giedraitis, gimęs apie 1420 metus. Silpnos sveikatos, luošas berniukas vaikščiojo su ramentais. Jis buvo labai pamaldus ir tapo vienuoliu. Kurį laiką gyveno Bistryčioje (dab. Baltarusijoje), vėliau išvažiavo į Krokuvą, kur studijavo universitete filosofiją, o paskui buvo Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonas. Teigiama, kad kunigaikščių ainis, tapęs vienuoliu, turėjo aiškiaregystės dovaną ir išpranašavo, jog sudegs Šv. Morkaus vienuolynas. Kartą atidarius bažnyčioje buvusį jo karstą, palaikai buvo rasti nesuirę. Vienuolio kapas pradėtas garbinti, palaikai buvo perkelti į sarkofagą. Mykolą Giedraitį imta laikyti palaimintuoju, zakristijonų globėju. Dukart buvo pradėtas, bet taip ir nebaigtas beatifikacijos (paskelbimo šventuoju) procesas. Jeigu jis būtų pavykęs, turėtume dar vieną (greta šv. Kazimiero) su mūsų šalimi tiesiogiai susijusį šventąjį.