Tokios gamtinės sąlygos pilį darė sunkiai prieinamą. Manoma, kad čia galėjo būti Žemaičių kunigaikščio Vykinto miestas-tvirtovė. Nuo 2001 m. piliakalnį ir jo papilio teritoriją pradėta tvarkyti organizuojant Didžiąsias žemaičių talkas. 2003 m. Žemaičių muziejus „Alka" surengė archeologinę žvalgomąją ekspediciją. Buvo iškasta ir ištirta 13 šurfų (bendras plotas 35,4 m2). Atlikti tyrimai rodo, kad papilio teritorijoje esama gana senos praeities liekanų. Rastos lipdytinių puodų šukės, datuojamos m. e. I tūkstantmečio IV-VIII a., taip pat aptiktas titnago skaldytinis ir skeltė, verpstukas, akmuo trintuvas.

Netoli Vembūtų kaimo, Geruliuko upelio kairiajame krante, stūksto Vembūtų akmuo - garsus tuo, jog jame įžvelgiamas žmogaus portretas. Iki šiol taip ir neaišku, ar tai gamtos, ar žmogaus rankų kūrinys. 2006 m. grupė mokslininkų atliko specialius šio akmens tyrimus, tačiau vieningos nuomonės neprieita. Jeigu ekspertai būtų kategoriškai patvirtinę, kad matomą akmenyje veidą bandė kalti žmogus, tai būtų didžiulė sensacija. Deja, to dar teks palaukti, o akmuo išvežtas atgal ir pastatytas savo pirminėje vietoje - Vembūtų piliakalnio prieigose. Ekspertai pasiūlė atlikti išsamius tyrimus toje vietoje, kur be šito akmens stovi dar ne vienas vertas dėmesio akmuo. Galbūt bendras archeologų, istorikų, mokslininkų darbas ateity išaiškins tikrąją tiesą, kurios taip nekantriai laukia mūsų krašto praeitimi besidomintys piliečiai...