Surastų dokumentų ryšulėlis ir keletas Jotvingių kryžiaus riterių ordino aukščiausios valdžios ženklų (insignijų), daugiau nei 60 metų pragulėję Žaliakalnyje esančio seno namo palėpėje, atskleidė įdomų istorinį faktą, apie kurį nieko nežinojo net Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikai.

Kauno savivaldybėje Aplinkos kokybės kontrolės poskyriui vadovaujantis Jonas Kugelis nuo seno domisi lietuviškų žemių praeitimi, renka senovinius daiktus. “Ypač didžiuojuosi savo seniausiu eksponatu - pagonybės laikų akmenine grūdų trintuve, kurią suradau netoli Šėtos, prie Vangos upelio ištakų. Gyvulius ganę piemenys jį buvo atsivilkę prie laužavietės ir naudojo kaip patogų sėdėti daiktą. Beje, mano sūnus Tadas irgi išmoko branginti senus daiktus. Tad seno namo palėpėje suradęs suplėkusių ir apdulkėjusių dokumentų ryšulį parodė man”, - pasakojo J.Kugelis.

Kadangi išlikę raštai su antspaudais, valdžios žymenys bylojo apie kažkokį istorinį radinį, J.Kugelis, pasitaręs su Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos istorikais, pasirūpino, kad kai kurie dokumentai, parašyti prancūzų ir kitomis kalbomis, būtų išversti. Radinys iškėlė viešumon užmirštus faktus apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurtą ir iki 1940 metų gyvavusį Jotvingių kryžiaus riterių ordiną, kurio nariais buvo kilmingos Lietuvos ir net kitų šalių šeimos.

Lietuvos dvarininkų sąjungos vadas dr.Artūras Rukas Daujotis, tyrinėjęs rastuosius dokumentus, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos leidinyje “Lietuvos bajoras” pateikė istorinių žinių apie iki šiol nežinomą Jotvingių kryžiaus riterių ordiną.

Jotvingiai - baltų genčių grupė, gyvenusi Lietuvos pietuose ir kaimyninėse Baltarusijos bei Lenkijos žemėse, kurias nuo X a. puldinėjo Rusija ir Lenkija, o nuo XIII a. - ir kryžiuočiai, nusiaubę jotvingių ūkinius ir administracinius centrus. Tad XIV a. išlikusios kilmingos jotvingių šeimos persikėlė į Žemaitiją, kur jas saugojo Lietuvos valdovai ir vietiniai kunigaikščiai.

Jotvingių kryžiaus riterių ordino šaknys siekia 1487 m., kai apie kunigaikštį Jurgį Komiatavičių, valdžiusį Medininkų žemes, pradėjo burtis jotvingiai bajorai. Ši bajorų brolija XV a. pabaigoje prisiekė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Priesaikos ceremonijoje Jotvingių bajorų brolijos kiekvienam nariui buvo įteiktas lietuviškas kryžius su dviem skersiniais ant grandinės. Brolijos valdymo centras maždaug iki 1650 metų buvo Medininkuose, o vėliau - Raseiniuose ir Kražiuose.

Antroje XVII a. pusėje brolija buvo pavadinta Jotvingių bajorų riterių ordinu. Iki XIX a. pabaigos jo vadovai vadinosi prepozitais, o štai P.K.Komiatavičius jau tapo didžiuoju magistru. Rusų valdžia 1852 m., o ypač po 1863 metų sukilimo, ordiną uždraudė, tačiau jis veikė slapta, o 1936 m. pabaigoje pradėta atgaivinti jo tradicijas.

1937 m. popiežius Pijus XI atsiuntė Apaštalinį palaiminimą ordino didžiajam magistrui Jurgiui Komiatavičiui. Ordino Didysis kancleris tuo metu buvo ypatingais gabumais išgarsėjęs kunigas Antanas Kaributas-Skinderis.

Važiuojantieji iš Kauno į pajūrį prieš Kryžkalnį dešinėje ir kairėje išvysta didingų Girdiškės ir Stulgių bažnyčių kuorus. Kam prireikė tokiuose mažuose kaimeliuose statyti tokias grandiozines bažnyčias? Pasirodo, atsakymo reikia ieškoti Ordino didžiojo kanclerio kunigo A.Kaributo-Skinderio, beje, kildinusio save iš LDK Gedimino giminės, veikloje.

Stulgiuose A.Skinderis įsteigė žemės ūkio ratelį, kuris nuomojo dvarus, pirko miškus, pjovė stoglentes, statė plytines ir namus, rovė kelmus, veisė sodus ir žuvis (turėjo 100 tvenkinių), kasė durpes, gamino čerpes. Didysis kancleris buvo pasinėręs į šiuos neregėto masto darbus pačioje XX a. pradžioje. Maža to, jis gydė žmones žolelėmis, rašė knygas apie liaudies mediciną (“Vaistų žolynas” buvo pakartotinai išleistas net ir 1990 m.), o Velykų rytą stulgiškius pasitikdavo neįprastu tiems laikams Lietuvos kaime reginiu - fejerverku.

Statyti didingas bažnyčias minėtose vietovėse kunigą privertė ekonominė būtinybė - nebuvo kur panaudoti plytų. Atrodo, kad bažnyčių statyba lėmė jo gyvenimo pokyčius. Mat bažnyčios vadovams jo ūkininkavimas buvo kaip krislas akyje, ir A.Skinderiui teko išsikelti į naują parapiją. Perkeltas į Požerę, kunigas vis vien nenurimo - greitai įsteigė durpyną ir tapo Ordino didžiuoju kancleriu.

Rasti dokumentai byloja, kad jotvingių bajorų kilmės yra Bilevičiai, Jermolavičiai, Karibut-Skinderiai, Lukoševičiai, Rimgailos, Zaleskiai, Zdanavičiai, Zinkevičiai ir kitų garbingų šeimų palikuonys, kurie gali būti priimti į dabar atkuriamą Jotvingių kryžiaus riterių ordiną.

“Mūsų ordino tikslas - tęsti šimtametes jo tradicijas, puoselėti ir propaguoti riteriškumo, brolybės principus”, - sakė atkuriamo ordino magistras A.Rukas Daujotis, kurio protėviai buvo būtent jotvingių kilmės bajorai Zaleskiai ir Rimgailos.