|
Ekskursija į Katedros požemius
Arūnas MARCINKEVIČIUS
Kaip atrodė Perkūno šventykla?
Mūsų populiariojoje istoriografinėje literatūroje neretai minima pagrindinė
pagoniškoji krašto šventykla, tačiau žinių apie jos konstrukciją aptikti neteko.
Tad ir šįkart atsiverčiame Adomo Honorio Kirkoro kapitalinio keliatomio
veikaloVaizdingoji Rusija"... Remdamasis metraščiais, autorius teigia,
kad Neries ir Vilnelės upių santakoje, kur buvo sudegintas mirusio kunigaikščio
Šventaragio kūnas, jo sūnus Gerimundas 1265 m. įkūrė Perkūno šventyklą.Taigi
kokia ji buvo?
Perpasakodamas rusų metraščius, A. H. Kirkoras rašo, kad Perkūno šventykla
buvo 150 aršinų (1 aršinas - 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų
aukščio. Ji buvo be stogo, įėjimas - iš vakarų pusės (kaip ir dabar į katedrą).
Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje
virš sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio
galerija. Ten, galerijoje, buvo pagrindinis altorius, arba aukojimo vieta, - 9
aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. To altoriaus link vedė 12 laiptų (kiekvienas
iš jų -pusės aršino aukščio ir 3 aršinų pločio). Laiptai buvo ir žemdirbystės
kalendorius - ant jų buvo sužymėti visi Mėnulio ciklai.
Minėto altoriaus gilumoje, specialioje įduboje, degė amžinoji ugnis. Toji
įduba buvo taip išmoningai įrengta, pabrėžia A. H. Kirkoras, kad jos negalėjo
užgesinti nei smarkiausias lietus, nei ne mažiau gūsinga vėtra. Buvo
kūrenama ąžuolinėmis malkomis (štai iš kur mus pasiekė protėvių pagarba šiam
medžiui - Perkūno stabai stovėjo tik šalia ąžuolų). Sienoje priešais įėjimą (turima
omenyje rytinė pusė, kur dabar yra katedros altorius) buvo ypatinga koplytėlė (tokį
terminą pavartojo knygos autorius, nors minėtasis terminas dabartine reikšme
atsirado tik su krikščionybe; matyt, turėta omenyje kažkokia atskira patalpa),
kurioje buvo sudėti įvairūs indai ir apeigoms naudojami reikmenys. Po minėtąja
koplyčia buvo įrengtas rūsys, kur buvo laikomos gyvatės ir kitos bjaurybės (be
abejo, rusų metraštininkai supainiojo gyvates su žalčiais, kurie mūsų pagonių
protėvių buvo ypač garbinami, kaip ir kiti, matyt, naminiai ar laukiniai gyviai).
Šalia šventyklos stovėjo vyriausiojo žynio (tituluojamo krivių krivaičiu) ir
jo patarnautojo namas. Greta taip pat stūksojo aukštas akmeninis bokštas, iš
kurio susirinkusiems žmonėms per žynius puvo perduodama dievų valia.
Dabar, rašo A. H. Kirkoras (o tai - antra XIX a. pusė), Perkūno šventyklos
vietoje stovi Šv. Stanislovo katedra, o buvusiame bokšte įrengta varpinė.
Jogailai su Vytautu apkrikštijus Lietuvą (tiksliau - tik jos diduomenę),
pagoniškoji šventykla buvo perstatyta į bažnyčią. Paskutinis krivių krivaitis
pasitraukė į Kernavę, vėliau - prie Nevėžio krantų, kur ir mirė 1414 metais.
O kas gi išliko mūsų katedros rūsiuose iš anų ir vėlesnių laikų? Tam reikia
nusileisti keletą metrų po žeme.
Kripta su Lietuvos valdovų palaikais
Po Šv. Kazimiero koplyčia esančioje kriptoje, mediniuose karstuose (aišku,
padarytuose šiais laikais), ant kurių uždėta po paauksuotą karūną, saugomi
buvusių Lietuvos valdovų palaikai. Čia ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis ir
Lenkijos karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgai-tė
ir Barbora Radvilaitė, marmurinėje urnoje - karaliaus Vladislovo Vazos širdis.
Minėti palaikai buvo aptikti, kai 1931 m. Vilnių nusiaubė baisus potvynis:
katedros sienos ir pamatai ėmė trūkinėti, tad reikėjo skubiai imtis katedros
gelbėjimo darbų. Tam aukos buvo rinktos visoje Lenkijoje, tad vietos
administracija iki karo spėjo nemažai nuveikti. Pirmiausia mediniai poliai,
kurie laikė katedros sienas nuo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus laikų, buvo pakeisti
gelžbetoniniais. ... per katedros tyrinėjimus po minėto potvynio nuošalioje
kriptoje (pramušus 3 m storio mūro sieną) ir buvo atrasti šių kilmingų asmenybių
palaikai. Be abejo, buvo rasta žymiai daugiau, nei demonstruojama dabar. Šalia
B. Radvilaitės palaikų buvo rasta keletas auksinių žiedų ir karalienės statusą
patvirtinančios insignijos (antspaudas ir kiti atributai). Deja, per karą visa
tai dingo.
Kita požemio patalpa - vadinamoji vyskupų kripta - pasitinka tuščiomis erdvėmis.
O įspūdingai apšviesti gotikiniai lenkti mūrų skliautai sukuria tikrą viduramžių
atmosferą. Ši kripta - tai buvusi žymių feodalinės Lietuvos žmonių ir jų šeimų
laidojimo vieta. Ir tarpukario, ir pokario metais čia buvę daugybė žmonių
palaikų vis dar laikinai saugomi katedros požemiuose.
Buvusioje didžiojoje, arba kapitulos, kriptoje amžinojo poilsio buvo atgulę visi
Vilniaus katedros vyskupai ir jų aplinkos dvasininkai. Dabar tai taip pat tuščia
erdvė, o jos tyla tik retkarčiais sudrumsčiama ekskursantų. Bažnyčia planavo čia
demonstruoti lankytojams N. Kitkausko ir jo kolegų 1985 m. rastą bažnytinių
auksinių dirbinių lobyną, tačiau vėliau persigalvojo. Mat čia ir drėgna, ir oro
trūksta. Todėl lobynu galėsime grožėtis Šv. Mykolo bažnyčioje.
Dar vienas įspūdingas eksponatas - XIV a. pabaigos - XV a. pradžios sieninė
freska. Be abejo, jūs pamatysite tik jos kopiją, nes ta mažutėlė kripta, kur ji
buvo rasta, lankytojams yra uždaryta, mat bet kokia šviesa, juo labiau drėgmė,
kenkia šiam unikaliam eksponatui. O juk jį galėjo matyti Vytautas su Jogaila.
Minėtoji freska, matyt, atsirado netrukus po to, kai Jogaila 1387 m. atvyko
krikštyti Lietuvos ir vietoj pagoniškosios šventyklos iškilo pirmoji Lietuvos
bažnyčia.
Kultūriniai sluoksniai - kaip istorijos lentelė
Ekskursijų vadovas jus būtinai atves prie tos katedros požemių vietos, kur
archeologų ir restauratorių paliktas tarsi laikopjūvis"
- statmenoje erdvėje atsiveria beveik visi kultūriniai sluoksniai: nuo
pagoniškojo laikotarpio iki XVIII amžiaus. Juk pati pradžia
- tai atrasti keli pagoniškosios šventyklos laiptai (bažnyčioje jų šioje vietoje
nebūtų) ir aukojimo židiniai. Gidas jus būtinai prives ir prie pirmųjų dar mūsų
pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo statytos katedros grindų. Jos
išklotos nedidelėmis kvadratinėmis degto molio plytelėmis.
O šalimais ir aplinkui - vis kiti kultūriniai sluoksniai, persipinantys
tarpusavyje kaip taupios šeimininkės iš skirtingų siūlų likučių numegztas
šalikas. Nieko nuostabaus: kiekvienas valdovas stengėsi įamžinti save ir savo
vardą pagrindinėje Lietuvos šventovėje. O gaisrai, karai, badas ir maras?Taigi
po kiekvieno tokio sukrėtimo ant sumintų į žemę (ir virtusių kultūriniu
sluoksniu) buvusios statybos likučių buvo keliamas naujas mūras.
Katedra slepia daugybę paslapčių
Taip teigia žmogus, Šventaragio istorinių statinių tyrinėjimui paskyręs visą
savo gyvenimą. Tai - statybininkas, architektūros mokslų daktaras ir
paminklosaugininkas N. Kitkauskas. Tai jis savo rankomis iščiupinėjo vos ne
kiekvieną Šventaragio slėnio pastatuose ar jų fragmentuose išlikusią plytą ar
akmenį. Sunkiausia, aišku, pašnekovui kalbėti apie mūsų pagoniškąją šventyklą:
labai jau nedaug detalių tėra išlikę. Jau minėti keli laiptai, kelios aukojimo
židinių liekanos, XIII a. pagoniško mūro liekanos ir... kol kas viskas. Be abejo,
jei pirmoji Lietuvos bažnyčia būtų buvusi statoma šalia, o Perkūno šventykla -
užmiršta ir ilgainiui užkasta, artefaktų apie ją turėtume daugiau. Deja, yra,
kaip yra. O bandyti atkurti, kaip galėjo atrodyti mūsų pagoniškoji šventykla iki
Mindaugo laikų, - dar sunkesnė užduotis ne tik dabarties, bet ir ateities
tyrinėtojams.
Beje, pačios katedros požemių, pasak N. Kitkausko, per pastarąjį pusšimtį
metų ištyrinėta tik dalis. Juk dar yra likę pakankamai vietų, kur iki šiol
nekastas gruntas (galbūt ten bus rasta dar kokių nors pagoniškosios šventovės
detalių?). Dar tebestūkso daug neišstuksentų, negręžtų, neperšviestų pamatinių
ir sienų mūrų... O juk jų storis siekia 3, kai kur - net 4 metrus. Tad katedros
požemiai savyje slepia dar daug paslapčių. Ir visai nenuostabu - jei jos
begalinių perstatymų istorija prasideda nuo pagoniškosios šventyklos. O juk
visos statybos buvo baigtos tik XVIII a. pabaigoje, kai architektas L.
Stuoka-Gucevičius katedrai suteikė dabartinę išvaizdą. Deja, šventyklai
suteikiant klasicizmo rūbą, buvo negailestingai sunaikinta jos ankstesnė -
barokinė - išvaizda. Beje, N. Kitkauskas vis dar viliasi, kad ateities
tyrinėtojai katedros mūrų nišose atras paslėptų barokinių skulptūrų, kuriomis
anuomet ir garsėjo ši šventovė.
Beje, iki šiol sklando mitas apie neva lenkų tarpukariu atrastus Vytauto
palaikus. Niekur to meto spaudoje nepasirodė nė viena to galimo sensacingo
atradimo nuotrauka, nepasidalijo įspūdžiais apie tai nė vienas katedrą po
potvynio remontavęs lenkų specialistas (lietuvių niekas čionai neprileido). Taip
pat dar daug ką gali slėpti ir antžeminiai katedros mūrai, kurių vienoje nišoje
slėptuvėje 1985 m. N. Kitkauskas su kolegomis atrado aukso lobyną.
Deja, pastarasis sunkmetis laikinai pristabdo visus katedros tyrimus. Be to,
ir Bažnyčios hierarchai (katedra dabar priklauso Lietuvos Katalikų Bažnyčiai) ne
ypač linkę tęsti tuos nesibaigiančius tyrinėjimus. Žodžiu, kad ir kaip ten būtų,
katedra dar pasilieka sau daugybę paslapčių, kurias ateityje galbūt atskleis
naujos tyrinėtojų kartos. Juk tyrimai čia niekada negalės nutrūkti - mat katedra
stovi ant labai nepalankaus grunto (nepamirškime, kad čia - dviejų upių slėnis,
vadinasi, yra daug sąnašų, kurios, laikui bėgant, spaudžiamos katedros mūrų, ima
sėsti), be to, čia aukštai iškilę gruntiniai vandenys, kuriuos, beje, reikia
visąlaik išlaikyti reikiamo lygio, nepaliaujamai siurbiant vandens perteklių.
Tad, jeigu tik galite, iš anksto susitarę su katedros budėtoju, nusileiskite
stačiais laiptais į katedros požemius. Tiesiai į mūsų istorijos slėpinius.
savaitė nr. 50, 2009 m, gruodžio 9
d. |
|