Kauno pilies istorija

Prieš 650 metų, 1362 m. balandį, po ilgos apsiausties ir kruvinų mūšių kryžiuočiams pavyko užimti lietuvių didvyriškai gintą Kauno pilį. Mūsų tautos istorinėje atmintyje Kauno pilies gynyba tapo vienu ryškiausių Lietuvos kovų su Vokiečių ordinu simbolių (greta Saulės, Durbės, Žalgirio mūšių ir Pilėnų gynybos).

ManvydasVITKŪNAS

Kryžiuočiai traukia j Lietuvą

XIV a. Kaunas tapo gynybinės pilių linijos, išdėstytos nuo Žemaitijos iki Nemuno aukštupio ir saugojusios Lietuvos vakarinį pasienį, svarbiausiu punktu. Per Kauną ėjo tiesiausias kelias, kuriuo kryžiuočiai, galutinai pavergę prūsus ir įsitvirtinę Nemuno žemupyje, galėjo veržtis į Lietuvos gilumą ir pačią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės širdį - dabartinę Pietryčių Lietuvą. Nemuno ir Neries santakoje esantis Kaunas nuo seno buvo gana svarbi gyvenvietė. Archeologai (visų pirma - daugelį metų Kauno pilį tyrinėjantis Algirdas Žalnierius) čia rado geležies amžiaus gyvenvietės kultūrinį sluoksnį. Šios gyvenvietės vietoje pastatyta pirmoji pilis. Jos pastatymo laikas nėra aiškus. Archeologas Karolis Mekas manė, jog pilis galėjo būti pastatyta XIII a. pabaigoje - XIVa. pradžioje. Dabartiniai tyrinėtojai pilies pastatymą dažniau datuoja XIV a. viduriu.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno pilis paminėta 1361 m. Viduramžių kronikininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje" mini kryžiuočių Įsrūties pilies viršininką, kuris buvo Ordino maršalo pasiųstas į Kauną, bet su savo kariais nepajėgė persikelti per Nemuną. Visgi kryžiuočiai buvo ryžtingai nusprendę pulti Kauną ir dar tais pačiais metais buvo vėl pasiųsti žvalgai, turėję „išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo..., nes ateinančią žiemą manė pulti Kauną". Galiausiai didelė kryžiuočių kariuomenė, kurioje buvo talkininkų iš Anglijos, Italijos, įvairių Vokietijos žemių, patraukė į Lietuvą.

Daugelis žuvo

1362 m. pavasarį pilį apgulė gausios ir gerai pasirengusios kryžiuočių pajėgos, atsigabenusios sudėtingų apgulos mašinų, sienodaužių. Priešai netgi išsikasė griovį nuo Nemuno iki Neries, supylė pylimą ir surentė aštriakuolių tvorą, kur turėjo budėti narsiausi kryžiuočiai. Taip Kauno pilis buvo visiškai blokuota. Prasidėjo ilgas ir labai nuožmus pilies puolimas. Buvo statomi šturmo bokštai, naudojamos apgulos mašinos. Kryžiuočiai užpylinėjo pilies gynybinius griovius, bandė kuo arčiau prasiveržti prie pilies sienų.

Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujama lietuvių įgula atkakliai gynėsi. Net kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgetis nepagailėjo pagarbių žodžių nekenčiamiems „stabmeldžiams" - lietuviams: „Nuo tol stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bet jie, krikščionių nelaimei, karžygiškai gynėsi". Šio mūšio, trukusio net kelias savaites, pėdsakai - degėsiai ir strėlių antgaliai, rasti pilies teritorijoje. Kęstutis ir jo brolis Algirdas tąsyk nepajėgė išgelbėti apsuptos Kauno pilies ir jos įgulos. Gali būti, kad nespėta laiku sutelkti pakankamai kariuomenės, arba didesnė jos dalis tuo metu tiesiog buvo išsiųsta vykdyti užduočių į rytinius ar pietinius valstybės rajonus.

Po kelias savaites trukusio šturmo priešams galiausiai pavyko sienodaužiais pralaužti mūrines sienas įsiveržti į pilį. Daugelis lietuvių žuvo. Kryžiuočiai „ką tik rado, visus užmušė, išskyrus Kęstučio sūnų Vaidotą, kurį paėmė į nelaisvę su 36 stabmeldžiais", - rašė Vygandas Marburgietis. Manoma, kad Kęstutis vėliau savo sūnų Vaidotą išpirko iš kryžiuočių nelaisvės.

Laikini tvirtinimai

Po sugriovimo 1362 m. Kauno pilis vėl buvo atstatyta. Tai visiškai natūralu - itin reikšmingoje, strateginėje vietoje, Nemuno ir Neries santakoje žūtbūt buvo reikalingas stiprus atsparos punktas.

Archeologai ir istorikai ginčijasi, kada buvo pastatyta antroji mūrinė Kauno pilis. Archeologas A. Žalnierius, remdamasis ilgamečių tyrinėjimų duomenimis, mano, kad nauja mūrinė pilis senosios pilies vietoje išaugo toli gražu ne iškart. XIV a. antrojoje pusėje Lietuvos valstybė turėjo atremti labai sunkius, alinančius kryžiuočių puolimus. Todėl galima spėti, kad greitai atstatyti Kauno mūrinę pilį nebuvo nei jėgų, nei resursų. O štai panaudojant sugriautos pilies likučius pastatyti čia laikinus medinius įtvirtinimus buvo išties realu. Anot A. Žalnieriaus, archeologinių tyrinėjimų duomenys leidžia teigti, kad tarp pirmosios mūrinės Kauno pilies, sugriautos 1362 m., ir antrosios mūrinės pilies šioje vietoje kurį laiką buvo įrengti paprastesni įtvirtinimai. Buvo pastatyta pilis su medinėmis sienomis, kurios buvo apdrėbtos moliu. A. Žalnierius mano, kad iki XV a. pradžios būtent tokia pilis stovėjo dabartinės Kauno pilies vietoje.

Tinkuoti medinių pilių sienas molių buvo įprasta. Tyrinėjant Kernavės piliakalnius bei daugelyje kitų vietų, kur stovėjo i medinės viduramžių Lietuvos pilys, randama molio tinko gabalų. Molio tinkas bent iš dalies saugojo medines pilies sienas nuo padegimo.

Kęstutis ties Nevėžio žiotimis pastatydino kitą - Naujojo Kauno - pilį, tačiau kryžiuočiai šią pilį 1363 m. ir 1368 m. taip pat sudegino.

Antroji Kauno pilis

Antroji Kauno mūrinė pilis pastatyta Vytauto valdymo metais, veikiausiai pačioje XV a. pradžioje. Ji iškilo sunaikintos pirmosios pilies ir vietoj jos pastatytų laikinų medinių įtvirtinimų vietoje. Šios pilies likučius mes ir šiandien matome Kauno senamiesčio pakraštyje. Iki mūsų dienų išliko pietinė pilies dalis su pietrytiniu bei pietvakariniu bokštais, pietinė siena ir rytinės bei vakarinės sienos fragmentais.

Šią pilį savo kelionių aprašymuose mini iš dabartinės Belgijos žemių kilęs riteris ir keliautojas Žiliberas de Lanua (1386-1462). Pirmosios savo kelionės po Lietuvą metu, 1413-1414 m. jis rašo: „...atvykau į didelį ir įtvirtintą miestą Kauną. Jame yra labai didelė graži pilis..."

Antroji Kauno pilis jau buvo pritaikyta gynybai nuo parakiniais ginklais ginkluotų priešų. Ši pilis veikiausiai mena pasirengimus žygiui į Žalgirio mūšį. Po šio mūšio, o ypač po 1422 m. pasirašytos Melno taikos, nurimus kovoms Lietuvos vakariniame pasienyje, valstybei kariniu požiūriu svarbesni pasidarė tolimi rytiniai bei pietiniai šalies paribiai. Kauno pilis prarado strateginę reikšmę. Kurį laiką čia buvo saugomi karo belaisviai, o XVI a. antrojoje pusėje pilis vėl pradėta stiprinti - prie pietvakarinio bokšto pastatyta bastėja. XVII a. viduryje pilyje kuriam laikui buvo įsitvirtinę didesnę Lietuvos dalį okupavę rusai. XVIII a. rašytiniai šaltiniai liudija pilį griūvant. Dalis pilies buvo paplauta vandens, kitoje dalyje veikė kalėjimas. XIX a. pirmojoje pusėje Kauno pilies dalis dar kurį laiką buvo naudojama Rusijos kariuomenės įgulos reikmėms, o vėliau pilis buvo visiškai apleista.

Tarpukariu Kauno miesto savivaldybė ėmė rūpintis pilies teritorijos sutvarkymu. Buvo išpirktos privačios žemės, nugriautos čia stovėjusios lūšnos, pradėti tyrimai. Kauno pilies tvarkymo darbai, dalinis restauravimas, archeologiniai bei architektūriniai tyrimai buvo tęsiami ir sovietmečiu. Geriausiai išlikusiame pilies pietvakariniame bokšte kurį laiką veikė ekspozicija. Vėliau pilis vėl stovėjo tuščia, kol 2005 m. čia įsikūrė Kauno regiono turizmo informacijos centras. 2011 m. pilis buvo iš dalies restauruota, kai kurie fragmentai - rekonstruoti. Tiesa, dėl pilies dalinio atkūrimo projekto užvirė nemenkos paminklosaugininkų, mokslininkų, visuomenininkų diskusijos.

Paveikslas parkeliavo iš Paryžiaus

Nemuno ir Neries santaka Kaune yra vienas iš viduramžių Lietuvos kovų epicentrų. Kraujo čia praleista be galo daug. Istorinėje atmintyje, rašytojų ir dailininkų kūryboje tai taip pat gana išraiškingai atsispindi. Netgi bene labiausiai paplitusi Kauno miesto vardo kilmės versija siejama su kovomis, esą vietovardis „Kaunas" kilo nuo žodžio „kautis".

Kauno pilis paminėta Adomo Mickevičiaus poemoje „Konradas Valenrodas", įvairių kitų rašytojų ir poetų kūriniuose. Tačiau bene labiausiai žinomas su Kauno pilies gynimu 1362 m. susijęs meno kūrinys yra dailininko Jano Stykos (1858-1925) paveikslas „Vytauto priesaika", nutapytas 1901 m. Jame vaizduojamas būsimasis kryžiuočių nugalėtojas Vytautas, prisiekiantis atkeršyti priešams už Kauno pilies sugriovimą. Liepsnojančios pilies dūmai matyti tolumoje, dešiniajame paveikslo pakraštyje. Istoriniai šaltiniai tokio herojiško momento nefiksuoja, tad galima sakyti, jog J. Stykos paveiksle skleidžiama dailininko paties sukurta ar galbūt kažkur nugirsta legenda apie Vytauto priesaiką atkeršyti kryžiuočiams už Kauno sunaikinimą 1362 m.

Istorikė Inga Baranauskienė kėlė klausimą, ar ši legenda tikra. Anot jos, Kauno pilies sugriovimo metu Vytautui buvo maždaug vienuolika. Jo pusbrolis Švitrigaila, būdamas panašaus amžiaus, jau pasirašinėjo sutartis (kartu su broliais ir motina dalyvavo sudarant Dubysos sutartį 1382 m.). Taigi bent jau teoriškai ir Vytautas galėjo prisiekti atkeršyti priešams už sudegintą Kauną, juolab kad Kęstutis, kaip jau minėta, buvo su negausia kariuomene atvykęs prie Kauno ir matė pilies naikinimą. Tėvą žygyje galėjo lydėti ir jaunasis Vytautas. Tad gal legenda nėra tik fantazijos vaisius? Dabar mes tegalime tik spėlioti, kiek žinia apie Kauno pilies sunaikinimą, jos gynėjų žudynes paveikė Vytautą ir ateityje galėjo nulemti jo sprendimus.

Žvelgiant į J. Stykos paveikslą, į akis krenta kai kurie elementai, nelabai derantys XIX a. įvykius vaizduojančiam paveikslui. Kai kurie vaizduojami žmonės „aprengti" vėlesnių epochų drabužiais ir „apginkluoti" vėlesnio laikotarpio ginklais. Visgi paveikslas neabejotinai spinduliuoja energija, žadina vaizduotę ir skatina mintimis nusikelti į viduramžius. Paveikslo idėja gimė dailininkui viešint Lietuvoje. Tapytojas aplankė daugelį Kauno apylinkės vietovių, nusipiešė eskizų. Paveikslas 1914 m. buvo eksponuojamas parodoje Paryžiuje, o 1937 m. Vytauto Didžiojo karo muziejus nupirko šią įspūdingą ne tik menine išraiška, bet ir dydžiu (3,5 x 6,4 metro) įspūdingą drobę ir pargabeno ją į Kauną. Mūsų dienomis kilo įvairių diskusijų apie meninę paveikslo vertę, nuskambėjo kritiškų atsiliepimų, bet šios diskusijos tegul būna menotyrininkų reikalas. Akivaizdu, kad lietuvių istorinei sąmonei šis paveikslas buvo ir yra išties reikšmingas, o Vytauto Didžiojo karo muziejus gali didžiuotis tokiu eksponatu.

Kunigaikščio Vaidoto batalionas

Menininkų dėmesio susilaukė ir tiesiogiai Kauno pilies gynybai vadovavęs kunigaikštis Vaidotas. 2008 m. pilyje atidengtas jo biustas, sukurtas skulptoriaus Algimanto Šlapiko.

Kunigaikščio Vaidoto vardu pavadintas vienas iš Lietuvos kariuomenės dalinių. Dar tarpukario Lietuvos kariuomenėje buvęs 8-asis pėstininkų pulkas 1920 m. buvo pavadintas Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku. Atkuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenę 1992 m. buvo įkurtas Kunigaikščio Vaidoto atskirasis motodesantinis batalionas, vėliau tapęs motorizuotoju pėstininkų batalionu, o nuo 2003 m. - tiesioginės paramos logistikos batalionu. Batalionas dislokuotas Rukloje (Jonavos r.). Šiuo metu dalinys reorganizuojamas į Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną. Šių metų pradžioje batalionas šventė įkūrimo dvidešimtmetį. Pagrindinis jubiliejinis renginys vyko Kaune, Santakoje, kur prieš 650 metų kunigaikščio Vaidoto vadovaujami Lietuvos kariai didvyriškai gynėsi nuo kryžiuočių.

26 savaitė nr. 16, 2012 m. balandžio