Klaipėdos krašto prijungimas - istorinė Lietuvos pergalė

Prieš 90 metų, 1923 m. sausio 10-15 d., neseniai atsikūrusi Lietuvos valstybė žengė istorinį žingsnį - prisijungė ilgus amžius vokiečių valdytą Klaipėdos kraštą. Dalis dar viduramžiais vokiečių užgrobtų senųjų baltų žemių buvo prijungta prie Lietuvos, o mūsų šalis gavo gana plačią prieigą Baltijos jūros.

ManvydasVITKŪNAS

Dievas Lietuvos nedalijo...

„Dievas, kurdamas Lietuvą, į dalis jos nedalino", - yra sakęs filosofas ir visuomenės veikėjas Adomas Jakštas. Dievas išties nedalijo, o štai istorija lėmė kitaip - Lietuvos valstybės ribose viduramžiais atsidūrė tik dalis baltų žemių. Prūsų, nadruvių, skalvių, dalies kuršių žemės atsidūrė vokiečių valdžioje. Nepaisant nuožmios kolonizacijos ir germanizacijos, Mažoji Lietuva (vokiečių užimtų baltų žemių dalis, kurios gyventojai kalbėjo lietuviškai) iki pat XX a. pradžios išliko ne ką mažesnis lietuviškosios kultūros židinys nei Didžioji Lietuva - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemės, vėliau patekusios į carinės Rusijos sudėtį. Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza ir daugelis kitų mažlietuvių - kertiniai lietuvių kultūros pamatų akmenys. „Aušra", „Varpas" ir kiti lietuviški leidiniai spaudos draudimo metais keliavo į rusų valdomą Didžiąją Lietuvą iš Mažosios Lietuvos.

Net ir po ilgų vokietinimo šimtmečių Mažojoje Lietuvoje (ypač - šiaurinėje jos dalyje, Klaipėdos krašte) daug gyventojų kalbėjo lietuviškai ir laikė save jei ne lietuviais, tai „lietuvininkais" ar „klaipėdiškiais". Gyvendami valdomi vokiečių, apsupti vokiškos kultūros, išpažindami ne katalikų, o liuteronų tikėjimą, šie žmonės savęs dažniausiai nesiejo su katalikiška Didžiąja Lietuva. Atvirkščiai, kartais netgi su pašaipa turtingai gyvenantys Klaipėdos krašto žmonės žiūrėjo į santykinai vargingesnius„klum-pėtus žemaičius". Tačiau tai buvo baltiškos, lietuviškos žemės, kurias daug lietuvių šviesuolių svajojo kada nors sujungti su Didžiąja Lietuva. Viena tokia proga pasitaikė po Žalgirio mūšio, kai buvo galimybė apkarpyti Ordino valdas ir prijungti prie LDK dalį jo žemių, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Kitą progą, kuri pasitaikė po daugiau nei 500 metų, Lietuva išnaudojo puikiai.

Tilžės aktas

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinė taryba paskelbė Tilžės aktą, reikalaujantį Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Jame buvo skelbiama:„Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti."

Šis aktas demonstravo dalies lietuvininkų šviesuomenės siekius, nors ir neatspindėjo viso krašto gyventojų nuomonės. Akivaizdu, jog tik nedidelė dalis Klaipėdos krašto, juo labiau - kitų Mažosios Lietuvos dalių gyventojų buvo linkę vienytis su Didžiąja Lietuva. Per šimtmečius įpratę gyventi vokiečių valdžioje, būdami lojalūs šios valstybės piliečiai, matydami santykinę krašto ekonominę gerovę, palyginti su už sienos buvusia Žemaitija, mažlietuviai 1918 m. negalėjo būti dideli prisijungimo prie Lietuvos valstybės entuziastai, juolab ir pati Lietuva tuo metu tik stojosi ant kojų - prasidėjo nepriklausomybės kovos, nebuvo aišku, ar išvis Lietuva apsigins nuo bolševikų bei lenkų ir sugebės tapti nepriklausoma šalimi.

Gviešėsi netgi Lenkija

Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija smuko į gilią  politinę ir ekonominę suirutę. Dalis jos žemių buvo atskirta ir perduota kitoms šalims. Lenkijos valstybė, remiama savo svarbiausios sąjungininkės Prancūzijos, gavo prieigą prie Baltijos jūros (vadinamąjį Gdansko koridorių). Gdanskas (vok. Dancigas) buvo paskelbtas „laisvuoju miestu", turinčiu ypatingą tarptautinį statusą. Panašus likimas laukė ir Klaipėdos krašto. Lietuva reikalavo perduoti šį kraštą jai. Vokiečiai norėjo jį išsaugoti arba, blogiausiu atveju, taip pat paversti „laisvuoju miestu". Tai atitiko ir Lenkijos, istoriškai neturinčios jokių sąsajų su Klaipėda, interesus.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo perduotas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų globai. Kraštą turėjo laikinai administruoti anglai, bet šiems netikėtai atsisakius kuriam laikui Klaipėdos valdymas buvo atiduotas prancūzams. 1920 m. pradžioje į Klaipėdą atvyko generolas D. Odri su prancūzų kariais. Klaipėdos krašte prasidėjo trejus metus trukęs„prancūzmetis".

„Sukilimas"

Iki 1923 m. jauna Lietuvos valstybė sustiprėjo. Ji apsigynė j nuo bolševikų ir bermontininkų, j kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių sustabdė lenkų veržimąsi, nors Vilnius ir didelė Rytų bei Pietų Lietuvos dalis liko okupuota Lenkijos. Atlikus kai kuriuos teritorinius mainus, galutinai nustatyta siena su Latvija. Sustiprėjo kariuomenė, valstybės institucijos, ėmė atsigauti ūkis. Brendo laikas išspręsti Klaipėdos priklausomybės problemą. Lietuvai žūtbūt reikėjo visaverčio uosto, prieigos prie jūros. Ne mažiau svarbios buvo ir tautinės idėjos -sujungti Didžiąją Lietuvą ir bent dalį Mažosios Lietuvos. Tačiau kaip tai padaryti, kai Klaipėdoje dislokuotos Prancūzijos pajėgos bei administracija? Sprendimas buvo rastas: nuspręsta inscenizuoti Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą prieš prancūzus ir prijungti kraštą prie Lietuvos. „Sukilimo" planą parengė Lietuvos kariuomenės karininkai ir Šaulių sąjungos vadovai, jam pritarė politinė šalies vadovybė (visų pirma - premjeras Ernestas Galvanauskas). Formaliu „sukilimo" vadovu buvo paskelbtas Mažosios Lietuvos politinis ir visuomeninis veikėjas Erdmonas Simonaitis.

Oficialiai ši karinė operacija buvo pavadinta sukilimu, nors iš pusantro tūkstančio šios kampanijos dalyvių tik apie 300 buvo mažlietuviai (kiti - civiliais drabužiais perrengti Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai). Tik dalis iš minėtų 300 mažlietuvių, prisijungusių prie„sukilėlių", dalyvavo karinėje kampanijoje, kiti įstojo į Lietuvos karininko Jono Budrio formuojamą Klaipėdos krašto armiją jau„sukilėliams" laimėjus.

Kaune buvo suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė, sudaryta iš trijų grupių, vadovaujamų Lietuvos kariuomenės karininkų. Viena grupė turėjo užimti Pagėgius, antra - Šilutę, trečia - Klaipėdą. Sausio 10 d. „sukilėliai" perėjo sieną, skyrusią Didžiąją ir Mažąją Lietuvą dar nuo viduramžių, ir įžengė į Klaipėdos kraštą.

Aukos

Lietuviams be kraujo praliejimo pavyko jau pirmąją operacijos dieną užimti didesnę dalį Klaipėdos krašto - Pagėgius, Šilutę ir jų apylinkes. „Sukilėliams" nesipriešino nei vokiečiai, nei mažlietuviai. Tiesa, vietos gyventojai labai greitai išsiaiškino, kad „sukilėliai iš Mažosios Lietuvos" -ne šio krašto gyventojai: daugelis kovotojų nemokėjo vokiečių kalbos ar kalbėjo su ryškiu akcentu.

Sausio 15 d. prasidėjo prancūzų kontroliuojamos Klaipėdos puolimas. Prancūzų įgula, kurią sudarė pustrečio šimto karių, gynėsi pusę dienos. Per kovas žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras ir 12 lietuvių. Antantės šalių vardu Prancūzijos vyriausybė pasiuntė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per penkias dienas palikti Klaipėdos kraštą. Lietuvos Vyriausybė gudriai gynėsi, esą Klaipėdą užėmė ir prie Lietuvos nori prisijungti patys šio krašto gyventojai, surengę „sukilimą". Drąsūs Lietuvos veiksmai sukėlė Lenkijos pyktį. Ji pasiuntė į Klaipėdą savo karo laivą, tačiau miestas jau buvo kontroliuojamas lietuvių pajėgų.

Prancūzijos karo ministras Ferdinandas Fošas vėliau postringavo, jog išvyti lietuvius iš Klaipėdos būtų pakakę„trijų pėstininkų batalionų ir trijų artilerijos baterijų". Visgi jokių radikalių veiksmų Prancūzija nesiėmė.

Autonomija klestėjo

1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija paskelbė Antantės ir Lietuvos sutartį, kuria Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai su sąlyga, kad bus parengti Klaipėdos krašto statusą apibrėžiantys dokumentai. Klaipėdos kraštas turėjo gauti autonomiją. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašius Klaipėdos konvenciją, Klaipėdos kraštas galutinai atiteko Lietuvai.

Lietuvos valstybė užtikrino vokiečių, sudariusių nemažą dalį gyventojų (41,9 proc, 1925 m. surašymo duomenimis), teises. Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją. Vokiečių švietimui ir kultūrai puoselėti buvo sudarytos visos sąlygos. Ėmė augti ir ekonominė Klaipėdos krašto gerovė. Ypač daug dėmesio Lietuvos valstybė skyrė Klaipėdos uosto plėtrai (tarpukariu Lietuva į Klaipėdos uostą investavo 42 mln. tuomečių litų). Išaugo laivybos apimtys (1924 m. į uostą įplaukė 694, 1938-aisiais - jau 1 544 laivai). 1930-1932 m. Klaipėda buvo sujungta geležinkeliu su Telšiais ir Šiauliais. Greta vokiečių ir žydų verslininkų valdomų bendrovių Klaipėdoje sparčiai kūrėsi ir lietuvių įmonės. Miestas augo, kilo nauji pastatai, buvo įsteigta reikšmingų švietimo ir kultūros institucijų. Krašte buvo dislokuotos Lietuvos kariuomenės ir pasienio policijos pajėgos, o uoste švartavosi pirmasis Lietuvos karo laivas - „Prezidentas Smetona". Su Lietuvos vėliava plaukiojo prekybiniai laivai. Lietuva tapo jūrų valstybe.

A. Hitleris Klaipėdoje

1939 m. kovo 20 d. Vokietija pareikalavo perduoti jai Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi Vakarų valstybių paramos, Lietuva nusileido galingai kaimynei, ir kovo 22-ąją Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė Vokietijos-Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Jau kitą dieną į kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė, o prie Klaipėdos uosto priplaukė Vokietijos karo laivų eskadra, atgabenusi patį Adolfą Hitlerį ir jį lydinčią gausią Vokietijos politikų ir karo vadų svitą.

Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis atgal į Vakarus, 1945 m. sausio 28 d. ryte, spaudžiant didžiuliam, apie 30 laipsnių, speigui, iš artilerijos ir bombų ugnimi labai apgriautos Klaipėdos pasitraukė paskutiniai vokiečių kareiviai. Tą pačią dieną į miestą įžengė sovietų pajėgos. Mieste, kuriame dar 1939-aisiais gyveno 51,2 tūkst. žmonių, tebuvo rasti šeši (kitais duomenimis, kiekdaugiau nei dvidešimt). Daugelis Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvininkų pasitraukė į Vakarus. Kaimiškose krašto vietovėse, Šilutės ir Pagėgių miestuose netrukus pradėjo sparčiai kurtis žmonės iš kitų Lietuvos vietų, o į patį Klaipėdos miestą masiškai traukė naujakuriai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos.

Drąsiausias Lietuvos žingsnis

Karą pralaimėjusi Vokietija neteko didelės dalies savo žemių. Ypač daug jų atiteko Lenkijai, be kita ko, prisijungusiai ir pietinę Rytprūsių dalį. Šiaurinė jų dalis (Mažoji Lietuva) atiteko SSRS ir netrukus buvo prijungta prie Rusijos. Dėl Klaipėdos krašto nei Josifui Stalinui, nei dar kam nors abejonių nekilo: tai - Lietuvos dalis. Juk nuo 1923 iki 1939 m. šis kraštas priklausė Lietuvai!

Jei ne ryžtingi tarpukario Lietuvos politikų ir karių žingsniai, jei ne „sukilimu" užmaskuota aneksija, šiandien mes galbūt neturėtume Klaipėdos.