Napoleono Didžiosios armijos žūtis

Prieš du šimtus metų, 1812-ųjų gruodį, Vilnius ir kitos Lietuvos vietovės tapo baisios dramos arena: dešimtys tūkstančių išbadėjusių Napoleono Didžiosios armijos karių traukė per speigų sukaustytą kraštą į vakarus, gelbėdamiesi nuo juos persekiojančios Rusijos kariuomenės.

ManvydasVITKŪNAS

Įsiveržė per Lietuvą

Vos pusę metų prieš katastrofą, 1812-ųjų birželį, per Nemuną persikėlė beveik 450 tūkst. Napoleono karių. Vėliau, vykstant karui, prie Napoleono kariuomenės prisijungė dar beveik 200 tūkst. karių. Užkariavęs pusę Europos, Napoleonas nusprendė imtis Rusijos imperijos. Tačiau didysis karvedys nepakankamai įvertino Rusijos imperijos dydį, neišvystytą kelių tinklą bei infrastruktūrą ir sunkumus, su kuriais teks susidurti atėjus žvarbiai žiemai.

Napoleonas tikėjosi, kad jau Lietuvos teritorijoje įvyks generalinės kautynės su Rusijos kariuomene, ir, tikėtina, patyrusiai Napoleono kariuomenei būtų pavykę įveikti Rusijos pajėgas. Tačiau nei prie Kauno, nei prie Vilniaus rusai nebandė stabdyti Napoleono. Vienintelis 1812 m. Lietuvoje įvykęs didelis Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių susidūrimas - mūšis netoli Ukmergės, ties Deltuva, tačiau jis prancūzų žygiui į Rytus įtakos neturėjo.

Rusai apleido Maskvą

Rusijos karo vadai blaiviai įvertino priešą. „Mes [rusai] turime išsaugoti savo karines pajėgas ir visur Napoleono kelyje palikti dykynę, kad jo pajėgos nerastų maisto bei pašaro. Mūsų imperijos teritorija didelė, ir mes galime laisvai manevruoti. Jei mes stosime į atvirą mūšį, Napoleono karo vado genijus atsiskleis visa jėga, kaip buvo prie Austerlico ir kitose kautynėse.Turime kliudyti prancūzams visomis priemonėmis", - pabrėžė tuometis Rusijos karo ministras Barklajus de Tolis (šis škotų kilmės karininkas gimė Pamūšio dvare, dab. Pakruojo rajone).

Po laimėtojo taip ir neišaiškinusių Borodino kautynių naujasis Rusijos pajėgų vadas Michailas Kutuzovas nusprendė atiduoti prancūzams Maskvą ir atitraukti savo pajėgas. „Kol gyvuos kariuomenė, net netekusi Maskvos, Rusija dar gyvuos. Jei neliks armijos, neliks ir Maskvos, ir visos Rusijos", - paaiškino jis. Napoleonas užėmė ištuštėjusią, degančią Maskvą. Jo kariuomenės aprūpinimo keliai driekėsi šimtus kilometrų per Vilnių, Minską, Smolenską. Atėjo ruduo, artinosi žiema...

„Geras alus"

Vilniui 1812 m. kare teko ypatingas vaidmuo. Šis miestas tapo bene svarbiausia stotele tarp toli į rytus įsiveržusių imperatoriaus vadovaujamų pajėgų ir Napoleono valdų Vidurio bei Vakarų Europoje. Šiame mieste buvo įrengti Napoleono kariuomenės sandėliai, ligoninės. Per Vilnių buvo gabenama korespondencija iš Napoleono vadaviečių į Paryžių. Pats imperatorius ne vieną dieną praleido Vilniuje, kur buvo sutiktas kaip išvaduotojas: daug kas tikėjosi, kad jis padės atkurti vos prieš keliolika metų žlugusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Įžengęs į Vilnių birželio 28-ąją, jau liepos 1 d. Napoleonas paskelbė apie vietos valdžios - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės komisijos - sudarymą.

Birželio 28 d. pro Aušros vartus į Vilnių įjojęs Napoleonas buvo sutiktas entuziastingais šūksniais. Vilniečiai grožėjosi prancūzų kavalerija, o pats Napoleonas apžiūrėjo miestą ir įsakė atstatyti besitraukiančios rusų kariuomenės sudegintą Žaliąjį tiltą. „Tučtuojau prie Žaliojo tilto pasirodė Napoleonas ir liepė užgesinti gaisrą bei atstatyti tai, ką prarijo ugnis. Jis atsisėdo ant sijos, liepė atnešti alaus darbininkams, pats išgėrė stiklą ir lenkiškai pasakė: „Dobre piwo" („Geras alus"), -rašė savo prisiminimuose Sofija Tyzenhauzaitė.

Imperatorius apsistojo gubernatoriaus rūmuose (daranksčiau čia buvo Vyskupų rūmai), kuriuose dar visai neseniai viešėjo Rusijos imperatorius Aleksandras I. Dabar šiuose rūmuose yra Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Žmonai j Paryžių Napoleonas rašė:„Aš - Vilniuje ir labai užimtas. Mano reikalai klostosi gerai, priešas buvo gudriai apgautas. Vilnius - labai gražus miestas, turintis 40 tūkstančiu gyventojų. Aš apsigyvenau visai gerame name, kuriame prieš keletą dienų gyveno imperatorius Aleksandras, tada net nenumanydamas, kad aš taip greitai čia ateisiu."

Našta gyventojams

Vilnius tapo itin svarbia Napoleono karluomeres baze. Pirminį džiaugsmą dei Napoleono kariuomenės pasirodymo netrukus užgulė karo kasdienybės rūpesčiai: pradėta maisto ir įvairių daiktų (čiužinių patalynės ir kt.) rekvizicija. Kepėjų cechas kasdien turėjo patiekti 140 kg šviežios duonos, žydų bendruomenė - po 25 jaučius, karininkams vilniečiai savo butuose turėjo suteikti kambarį su lova, kareiviams - kampą išsimiegoti. Daugelis miesto vienuolynų tapo karo ligoninėmis ypač - karo bangai ritantis atgal į vakarus), buvo įkurti dideli amunicijos bei maisto sandėliai.

Napoleoro nanuomenės išlaikymo našta patyrė ir daugelis Lietuvos pavietų ypač Kauno, Trakų, Ukmergės. Mažesnė našta teko nuošaliau pagrindinių Napoleono kariuomenės kelių buvusios Žemaitijos gyventojams.

Katastrofa

Rugsėjį užėmęs Maskvą, Napoleonas su savo kariuomene čia išbuvo 36 dienas. Maisto katastrofiškai stigo, tuo metu Rusijos kariuomenė pasitraukė į Kalugos guberniją, mat ji nebuvo nusiaubta karo. Kai Napoleonas pradėjo trauktis iš Maskvos, jo kariuomenei teko keliauti tuo pačiu, jau nusiaubtu, keliu, kuriuo ji atėjo. Rusų kariuomenės ir partizanų puldinėjimai, šaltis, badas ir ligos ėmė tirpdyti dar neseniai tviskėjusią Didžiąją armiją. Keldamasi per Berezinos upę dabartinėje Baltarusijoje, Napoleono kariuomenė patyrė katastrofišką nesėkmę: mūšiuose žuvo ar nuskendo apie 20 tūkst. karių, dar apie 30 tūkst. pateko į nelaisvę. Likusieji šaldami traukė į Vilnių, kur tikėjosi rasti išsigelbėjimą. Pro Vilnių paskubomis pravažiavo ir Napoleonas. Miesto pakraštyje gruodžio 6 d. jis susitiko su savo karo vadais ir nuskubėjo į Užnemunę.

Mieste buvusi prancūzų įgula ir vietos valdžia stengėsi pasiruošti priimti besitraukiančias pajėgas. Buvo įrengtos netgi rodyklės, kur kokie kariuomenės daliniai turi apsistoti. „Pagrindinės pajėgos prie Vilniaus pasirodė antradienį, ankstyvą gruodžio 8 d. rytą, prieš tai išgyvenusios ekstremalia kasdienybe tapusį išbandymą - naktį iš gruodžio 7 į 8 d., pasak amžininkų, spaudė 27-30 laipsnių šaltis. Tų laimingųjų, kurie pasiekė miestą, laukė dar viena staigmena - akimirksniu susidarė didžiulė grūstis, nes vienu metu gausybė žmonių pėsčiomis, su vežimais, patrankomis ir rogėmis stengėsi kuo skubiau praeiti ar pravažiuoti pro siaurus Aušros vartus, nors kiti keliai į miestą buvo visiškai laisvi. Miestiečiai, kurie vasarą matė žygiuojančios į Rusiją Didžiosios armijos didybę, dabar tiesiog negalėjo patikėti savo akimis. Daugelis karininkų ir karių traukė pėsčiomis, be jokios rikiuotės, be ginklų, apiplyšę, apsimuturiavę viskuo, kas galėjo apsaugoti nuo šalčio..." - rašo istorikas Virgilijus Pugačiauskas knygoje „Lietuva ir Napoleonas".

Plėšrūnai

Vaizdingai įvykius Vilniuje aprašo Napoleono kariuomenės seržantas Fransua Burgonė:„Kai atvykome, buvo vidurdienis. Po valandos aš išėjau į miestą apsižvalgyti tikėdamasis rasti duonos ir nusipirkti degtinės. Beveik visų namų durys buvo užrakintos. Vilniaus gyventojai, mūsų draugai, buvo siaubingai išsigandę, matydami penkiasdešimt ar šešiasdešimt tūkstančių plėšrūnų, panėšinčių į nevispročius; kareiviai kaip pašėlę bėgo prie namų ir parduotuvių durų ir daužė jas tikėdamiesi, kad jos atsivers. Deja, niekas nenorėjo duoti jiems maisto, nes tiekėjai pageidavo, kad būtų laikomasi tvarkos ir paisoma įsakymų. To pasiekti nebuvo įmanoma, nes įstatymai dabar niekam nebeegzistavo."

Prancūzų kariai glaudėsi kas kur - miestiečių namuose, dirbtuvėse, krautuvėse, o dažniausiai - bažnyčiose ir vienuolynuose.

Bado siaubas

Mirštantys iš bado Napoleono kariuomenės kariai kartais tapdavo ir žmogėdromis. Rusijos pajėgų vadas M. Kutuzovas viename laiške savo žmonai aprašė vaizdus, regėtus kelyje tarp Berezinos ir Vilniaus:„Vakar jodami per mišką mes radome du priešo kareivius. Jie sėdėjo prie laužo iškepę trečiąjį. Nesugebėjęs užtikrinti savo 600-ai tūkstantinei kariuomenei pakankamo maisto ir pašaro tiekimo, priverstas įveikti didžiulius Rusijos plotus, Napoleonas nesugebėjo įgyvendinti savo planų. Tai atvedė jo Didžiąją armiją į pražūtį."

Vilnietis medikas profesorius Jozefas Frankas savo atsiminimuose rašė, kad keletas prancūzų kareivių pasislėpė name, kur anksčiau buvo klinika, tuo metu paversta karo ligonine. Radę užrakintą vieną kambarį, pamanė aptiksią jame maisto ir išlaužė duris. Tai būta patologijos kabineto. Nelaimingieii surijo visus ten buvusius preparatus, tarp jų ir inkstų su akmenimis pavyzdį bei išgėrė visą spiritą, kuriame tie preparatai mirko. Kitoje ligoninėje buvusius prancūzų karius pirmomis dienomis po rusų įžengimo į Vilnių  visi pamiršo.  Prisiminė tik tada, kai ten kilo gaisras. Ugnį spėjo užgesinti, tačiau daug ligonių sudegė. Tačiau tai nebuvo pats baisiausias dalykas. Paaiškėjo, kad be priežiūros buvę ligoniai iš bado valgė vieni kitus.

Masinės kapavietės

Rusijos kariuomenei priartėjus prie Vilniaus, dalis Napoleono pajėgų sugebėjo pasipriešinti. Įvyko kautynės prie Aušros vartų, taip pat Paneriuose, tačiau tai jau negalėjo pakeisti karo eigos. Tie, kas dar gebėjo paeiti, traukėsi Kauno link, tačiau daugelis išsekusių karių liko Vilniuje. Kai kurie pateko į nelaisvę, tačiau daugelis tiesiog mirė nuo šalčio, traumų, ligų ir išsekimo. Žiemą ir prasidėjus pavasariui palaikai buvo renkami ir laidojami masinėse kapavietėse. Viena iš jų buvo rasta 2001 m. rudenį kasant tranšėją inžinerinėms komunikacijoms buvusio karinių pastatų komplekso, žinomo Šiaurės miestelio pavadinimu, teritorijoje. Archeologinių ir antropologinių tyrimų metu nustatyta, kad kapavietėje buvo palaidoti ne mažiau kaip 2 724 asmenys. Mirusiųjų kūnai buvo sumesti vienas ant kito be jokios tvarkos. Greta palaikų rasta uniformų sagų, aprangos, batų, diržų liekanų, rožinis, kryželių, keletas monetų, tarp kurių - dvi auksinės. Antropologiniai tyrimai atskleidė, kad greta vyrų buvo identifikuoti ir keliasdešimties moterų palaikai/Moterys veikiausiai buvo markitantės, lydėjusios karius, gaminusios valgį, padėdavusios taisyti drabužius, gydžiusios sergančiuosius. Daugiau nei pusė palaidotųjų buvo jauni - nuo 20 iki 30 metų. Daugiausia karių mirė ne dėl kovinių sužalojimų, o dėl fizinio išsekimo, šalčio, bado ir ligų. Iš kapavietėje rastų sagų pavyko nustatyti daugybę Napoleono kariuomenės pulkų, kurių kariai yra palaidoti šioje kapavietėje. Napoleono kariuomenėje tarnavo ne tik prancūzai, bet ir italai, vokiečiai, lenkai bei kitų tautybių kariai. Jų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti bendrame kape Antakalnio kapinėse.

Žūstančios kariuomenės kariai savo kelią baigė ir daugelyje kitų Lietuvos vietų. Štai 1813 m. pavasarį valant kelius aplink Ukmergę buvo surinkti 178 žuvusių karių ir 30 arklių lavonai.

Napoleono armijos žūtis Lietuvoje tapo viena iš didžiausių dramų, įvykusių mūsų žemėje. Ji paliko didžiulį pėdsaką lietuvių atmintyje. Dar ir dabar įvairių laikotarpių kapinynai vadinami prancūzkapiais, nors, kaip rodo archeologinių tyrimų duomenys, dažniausiai jie neturi nieko bendra su 1812-ųjų įvykiais. Lietuvoje rasime ir Napoleono kalną, ir Napoleono Kepurę, ir Napoleono kelią. O kiek legen-.dų prikurta apie neva vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje paslėptus Napoleono lobius!