Didžiosios Nemuno kilpos
Birštonas, Prienai - mano vaikystės vietos. Atvažiuodavau pas savo
tetą iš Vilniaus į Birštoną kiekvieną vasarą; čia gyveno daug giminaičių, deja
dabar visi išmirę...
Su tetos Marytės draugais du kartus keliavome Nemuno kilpomis: pirma
kelionė buvo mažąja Nemuno kilpa, antroji - didžiąja su nakvyne žvejo sodyboje.
Upelė Verknė, Ožkų pečius - mano jaunystės vietos. Čia jauni ir
drąsūs su būsimu vyru atirkluodavome valtimi Nemunu iš Birštono iki Verknės,
aplankydavome "Ožkų pečių", čia ant Verknės kranto mano būsimasis paklausė. ar
aš jo lauksiu...
Niekur daugiau mūsų upių tėvas Nemunas nedaro tokių didelių vingių kaip
Prienų ir Birštono regione. Ne veltui čia įkurta viena įdomiausių saugomų šalies
teritorijų - Nemuno kilpų regioninis parkas.
Arūnas MARCINKEVIČIUS
Gamtos vertybės
Nemuno kilpų regioninis parkas (NKRP) yra pietinėje Lietuvos dalyje, o jo
direkcija įsikūrusi Birštone. Parko plotas - 25 171 ha, net du trečdalius visos
saugomos teritorijos užima miškai. Parkas įsteigtas siekiant išsaugoti unikalų
didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei
kultūros paveldo vertybes. Tai vienas didžiausių regioninių parkų Lietuvoje.
Parko ašis - Nemunas. Apie 60 km smarkiai vingiuoto Nemuno vidurupio ruože kaip
trys milžiniški žalčiai guli susiraičiusios trys milžiniškos kilpos - vingiai.
Tad tarp aukštų, daugiausia miškais apaugusių šlaitų ir atodangų didžiausia mūsų
krašto upė teka pačiomis įvairiausiomis kryptimis. O veržlūs iš abiejų krantų į
ją sutekantys upeliukai suformavo vaizdingus kanjonus, raguvas bei daubas.
Punios šilas - ypatingos botaninės vertės miškas, išsaugojęs pirmykščių
Lietuvos girių bruožus. Jame auga aukščiausios Lietuvos pušys ir eglės,
natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai, čia
randama daug saugomų rūšių augalų. Ši giria nuo seno: garsi išvešėjusiais
medžiais. Taip t yra todėl, kad medžiai Punios t šile auga derlinguose Nemuno I
pakrantėse suplautuose dirvožemiuose. Todėl daugelis šilo pušų yra aukštesnės
kaip 40 metrų. Šiame šile jau 160 metų šlama ir aukščiausia Lietuvos
pušis, atsiplėšusi" nuo žemės net 42 metrus. Keli apie 46 m (o tai
aukščiau nei devynių aukštų namas) maumedžiai auga Degsnės maumedyne. Tarp jų
yra ir aukščiausias Lietuvos medis - maumedis, skaičiuojantis jau 150 metų.
Aukščiausia eglė, siekusi net 45 m, taip pat augo šiame parke, Prienų šile,
tačiau XX a. pabaigoje nudžiūvo.Tačiau jos aukštį jau vejasi kelios Punios šile
augančios pušys bei eglės.
Punios šilo retenybės - juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai,
didžiosios miegapelės, vidutiniai geniai. Čia gyvena stirnų, šernų, gana didelė
tauriųjų elnių banda, daug smulkesnių žinduolių. Prienų pašonėje esančiose
Nemuno salose yra įsikūrusi didžiulė kirų ir žuvėdrų kolonija. Nuo Nemuno krantų
galima stebėti paukščių migraciją.
Vieni gražiausių peizažų atsiveria iš regyklos ant Nemuno kranto prie
Balbieriškio, nuo Nemuno slėnio šlaitų ir Punios bei Birštono piliakalnių.
Įspūdingos Balbieriškio, Siponių, Škėvonių atodangos.
Kultūros paveldas
Parko teritorijoje suskaičiuojama apie 20 piliakalnių. Patys garsiausi -
Birštono Vytauto ir Punios Margirio kalnai. Ant aukšto Punios piliakalnio galėjo
stovėti garsioji Pilėnų pilis. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo Pošvenčio,
Naravų, Paverknių piliakalnių. Vertingi liaudies meistrų architektūros kūriniai
- Prienų ir Nemajūnų medinės bažnyčios.
Atgavus nepriklausomybę buvo sukurta įdomių medinių skulptūrų ansamblių: 8
stogastulpiai kalbininko Jono Kazlausko tėviškėje - Matiešionių kaime, 10
kūrinių Prienų parke, Dainų kalnelis Birštone. Su gamta gražiai dera Atminimo
tako skulptūros Druskų (Alksniakiemio) miške.
Punios girininkijoje yra įsteigtas savitas Punios šilo muziejus. Įdomių
eksponatų turi sukaupę Birštono ir Prienų krašto muziejai bei Sakralinis
muziejus, įsikūręs Birštone. Ekspozicija įrengta ir NKRP lankytojų centre.
...
Nemuno slėnio kraštovaizdis
- labai įvairus, tačiau bene įdomiausia jo atkarpa yra ten, kur Nemunas
išvingiuoja didžiąsias kilpas. Tai 59 km ilgio smarkiai vingiuotas Nemuno
vidurupio ruožas, nusidriekiantis nuo Punios iki Birštono. Didžiąsias Nemuno
kilpas sudaro Punios (ilgis - 19 kmr sąsmauka - 2,2 km), Balbieriškio (ilgis -
29 km, sąsmauka - 4 km), Prienų (ilgis - 17 km, sąsmauka -1,2 km) ir Birštono
(nuo Nemajūnų ilgis - 50 km, sąsmauka -4,5 km) kilpos.Tiesa, yra dar viena -
Kalvių - kilpa, bet ji kur kas mažesnė už didžiąsias, todėl kelionių maršrutai
ją paprastai aplenkia.
Pradedant pažintį su Nemuno kilpomis Birštone, būtinai reikia pasižvalgyti po
upės krantus iš vandens. Tereikia sėsti į po Nemuną kursuojantį garlaivį ir
pasižvalgyti bent po didžiausią - Birštono - kilpą. Pamatysite, kad nuo laivo
denio atsiveria visai kitoks Nemuno pakrančių grožis.
...
Dar keli įdomesni objektai
- Birštono atragis. Važiuojant keliu Vilnius-Prienai, visai netoli Birštono
atragio šlaitu nusileidžiama į Prienų-Birštono kilpą. Įspūdingiausios - šiaurinė
ir vakarinė atragio dalys nuo Nemuno pusės, kur jo šlaitai siekia 46 m aukštį.
Šis netaisyklingos trikampės formos erozinis darinys yra beveik suaugęs su
Škėvonių gūbriu.
- Škėvonių gūbrys. Unikalus Škėvonių gūbrys tįso dešiniajame Nemuno krante,
šalia kelio Birštonas-Prienai. Nuo Seklytėlės" kavinės lyg milžiniškas -
ilgesnis nei trijų kilometrų - krokodilas jis drybso panemunėje iki pat Prienų.
Siauriausioje vietoje jo plotis - mažiau nei 100 m, plačiausioje - kiek daugiau
kaip 400 m.
- Paverknių erozinis cirkas.
- Verknės žemupyje, dešiniajame slėnio šlaite, yra unikalus erozinis darinys,
vadinamas Raigardo broliu. Tai 400-500 m pločio, beveik idealios ovalo formos
dubuma stačiais, 30-35 m aukščio šlaitais. Tai mažiausia ir jaukiausia dubuma
Nemuno kilpų regioniniame parke. Jos šlaitai nuo Verknės upės nutolę vos pusę
kilometro. Didžiausias dubumos gylis - 40-44 metrai. Specialistai tokias dubumas
dėl jų formos, primenančios cirko pastatą, vadina cirkais. Stačius Paverknių
cirko šlaitus gerokai išraižė griovos, kurių papėdėse susidarė įspūdingos
išnašos -kūgiai. Šį cirką sukūrė kllpinė-janti po savo slėnį Verknė.
- Ožkų pečius". Upės žiotyse, prieš Verknei susiliejant su Nemunu,
dešiniajame jos krante, stūkso garsusis Ožkų pečius" - vientisa žvirgždo,
gargždo, riedulių ir molio konglomerato uola (aukštis - 6 m, plotis palei Verknę
- 5 m, iš slėnio šlaito išsikišusi iki 5,6 m). Dūlant uolienoms, susidarė
daugybė įdubų su nišomis, todėl ši uola primena bičių korį. Ožkų pečius"
-unikalus, nors ir paplautas, apgriuvęs, gamtos kūrinys. Seniau jis buvo dar
įspūdingesnių dydžių. Tai liudija prieš pusę amžiaus Nemuną fotografavusių
tyrinėtojų nuotraukos. 1938 m. uolą nutapė A. Žmuidzinavičius. Žmonės dar
pamena, kai beveik prieš 60 metų, kol dar nebuvo nugriuvęs į upę didysis Ožkų
pečius", ant jo tilpdavo geras pusšimtis vaikų.
14 savaitė nr. 17, 2010 m.