Nemuno pakrantės sušvinta

Viena patraukliausių Lietuvos vietų nutįsusi sulig Nemuno vaga. Šiandien turistai, leisdamiesi į įspūdžių kupiną kelionę, kaskart vis nustemba, atradę naujų akcentų ar neatpažįstamai pasikeitusias kitados nebūčiai pasmerktas vietas.

Laimius STRAŽNICKAS

Daugiau vietos sportui - Birštonas

Vėl šurmuliuoja vienas seniausių Lietuvoje balneologijos kurortų Birštonas. Svečių atvyksta vis daugiau, kartais net neįmanoma surasti nakvynę, jei jos neužsisakai iš anksto - dvi sanatorijos beveik nuolat būna užpildytos, o trečioji - 600 vietų -dar tik įrenginėjama.

Šią vasarą sulaukta dešimtadaliu daugiau svečių nei pernai. Kurortą aplankė apie 15 tūkst. turistų. Ketvirtadalis - svečiai iš užsienio. Turistai iš Izraelio, Vokietijos ir Rusijos čia ilsisi po tris ir daugiau savaičių.

Birštono kurorto kūrimosi pradžia siejama su 1846 m., kai Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Bilinskis, susidomėjęs Birštono šaltiniais, atsiuntė čia ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai. Birštone ligonė pasveiko. Po ilgų tyrinėjimų ir biurokratinių procedūrų 1854 m. Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą čia steigti kurortą.

Iki šių dienų Birštone veikia seniausia mineralinio vandens pilstymo įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi 1924 m., kai buvo populiaru gurkšnoti mineralinį vandenį„Vytautas" ar„Birutė".

Ne tik unikalūs gamtiniai ištekliai, bet ir išskirtinis šios vietovės kraštovaizdis nuo seno vilioja poilsiautojus apsilankyti Birštone ir jo apylinkėse. Net jei ir neketinate ilgėliau užsilikti šiame kurorte, bent trumpam verta į jį užsukti, kad pasimėgautumėte ramybe, pušų ošimu, žydinčiais gėlynais, pagurkšnotumėte mineralinio vandens.

Į Birštono lankytinų vietų ir turistinių maršrutų žemėlapį neseniai įtrauktas aktyvaus poilsio parkas, kurio įrengimui savivaldybė gavo 6,5 mln. Lt paramą iš ES fondų. Birštono miesto centrinis parkas - tai miškas mieste, kuriame natūraliai susiformavęs takų tinklas. Parkas užima 25 ha plotą. Šalia parko įrengta Vasaros estrada, kurioje vyksta miesto šventės, organizuojami įvairūs renginiai. Parke įrengtos septynios sporto aikštelės - riedlentininkų, lauko treniruoklių, smiginio ir pasagos mėtymo, stalo teniso, krepšinio, - dviračių takai. Iki tol turėję tik minimalias galimybes sportuoti, nuo šiol daugelis miestiečių pradėjo aktyviau judėti gamtoje.

Ramybės ieškantiems ar norintiems pailsėti, pasivaikščioti, paskaityti knygą ramiame gamtos kampelyje, yra „Skulptūrų takas", kurį puošia aštuonios žinomų Lietuvos menininkų - Romo Kvinto, Andriaus Lik, Martyno Gaubo, Vytauto Nalivaikos, Stasio Žirgulio - specialiai Birštono parkui sukurtos skulptūros.

Parke suformuotas ir pažinti-nis„Nemuno kilpų" pasivaikščiojimo takas, atkartojantis Nemuno vingius, kurie juosia Birštoną. Takas sudėliotas iš Lietuvos laukų mažųjų riedulių.

Netrukus Birštone bus baigtas dar vienas Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) administruojamas projektas - duris atvers kurhauzas, vienas iš trijų išlikusių tokio tipo pastatų Lietuvoje, statytas prieš beveik pusantro šimto metų, nuniokotas gaisro. Birštoniškiai turi ambicijų jame sukurti antrąjį Užutrakio dvarą su tradiciniais meno vakarais ir festivaliais.

Dvaras atgimė - Zyplių dvaras

Šakių rajone netoli Lukšių miestelio stovintis Zyplių dvaras jau senokai tapo vienu lanko-miausių objektų šiame rajone. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse įrengta Zyplių dvaro galerija, kur nuolat eksponuojami meno dirbiniai. Viename iš ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame - keramikos dirbtuvės.

Sutvarkytose arklidėse rengiami kasmečiai tautodailininkų plenerai „Zyplių žiogai", katalikiško jaunimo stovyklos, profesionaliosios muzikos renginiai.

Tačiau Zyplių dvaro rūmai Ilgai nebuvo naudojami, nes jie, kaip sakoma, vos laikėsi ant kojų. Šakių rajono valdžia užsimojo sutvarkyti dvarą. Dvaro pastatų restauravimui Lietuvos verslo paramos agentūra skyrė 4,9 mln. Lt ES fondų lėšų.

Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė. Pastatus supantis parkas - vienas didžiausių Lietuvoje. Jis užima 21 ha teritoriją. Parko pasididžiavimas - Zyplių ąžuolas, kuriam apie 380 metų (kamieno skersmuo -1,15 m, medžio aukštis - 31 m). Seni žmonės esą iš dar senesnių girdėję, kad ant ąžuoio šakos ponas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus. Deja, 2008-ųjų liepą, per šventas mišias minint Lukšių parapijos 200 metų jubiliejų, parko pasididžiavimas lūžo - paliktas gulėti toje pačioje vietoje, atrodo, dar labiau atskleidžia savo įspūdingą stotą.

Zyplių dvaro istorija prasidėjo, kai apie 1845-1855 m. Polocko gubernijos dvarininkas Janas Bartkovskis iš Teresės Tiškevičienės nusipirko Zyplių turtus: visą žemę ir dvarą su pastatais. Naujasis savininkas, norėdamas būti arčiau girių ir iš jų gauti kuo daugiau pelno, pasistatė naują dvarą netoli Lukšių ir pavadino jį Naujaisiais Zypliais.

Vėliau dvarą perėmė grafasTo-mas Potockis. Jam šeimininkaujant 1898-1901 m. rūmai buvo perstatyti ir tapo dar puošnesni. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė Potockienė, o 1919 m. kraštą užėmus Lenkijos kariuomenei, į Zyplius buvo perkelta Seinų kunigų seminarija.

Nuo 1924 m. iki 1944 m. Zyplių dvare veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla, vėliau - ligoninė. Kol čia buvo kolūkio kontora, rūmai dar šiaip taip gyvavo, tačiau jai išsikėlus pastato būklė ėmė smarkiai blogėti.

Restauruoti pagrindiniai dvaro rūmai rugsėjo mėnesį buvo iškilmingai atidaryti. Šio dvaro ansamblio siela - Lukšių seniūnas Vidas Cikana, kuris jau 22 metus rūpinasi, kad dvaras nebūtų nušluotas nuo žemės paviršiaus, džiaugiasi, jog nuo šiol dvare kultūros bus dar daugiau - vyks įvairios parodos, koncertai, konferencijos, poezijos vakarai.

| dvarą lynų keliu? - Gelgaudiškio dvaras

Tie, kurie Gelgaudiškio dvare lankėsi prieš keletą metų, tikrai liks maloniai nustebinti. Anksčiau pagrindiniai dvaro rūmai stovėję apgriuvę, užmūrytais langais, dabar jau spindi šviežiomis spalvomis, o viduje sparčiai vykstantys darbai byloja, jog netrukus į dvarą galėsime užsukti kaip į išskirtinės traukos objektą. Vaizdingame Nemuno slėnyje ir terasose besidriekiantis parkas, kartu su dvaro ansambliu užimantis 118,5 ha plotą, jau dabar yra puiki vieta ieškoti atgaivos sielai.

Nuo 2004 metų dvarui gyvybės įpučia kasmetės teatralizuotos ekskursijos, „Dvaro dienos". „Dvaro dienų" metu bandomas atkurti senojo dvaro gyvenimas, žmonės pasipuošia dvarininkų laikus menančiais prabangiais rūbais. Gelgaudiškio kultūros centro meno mėgėjai dvaro lankytojams rengia įspūdingas teatralizuotas ekskursijas, kuriomis pristato dvaro gyvenimo istorijas bei jį garsinusias legendas.

Gelgaudiškis yra vienas iš turtingiausią praeitį turinčių miestelių Lietuvoje, o dvaro ansamblis - vienas iš seniausių mūsų krašte. Ir kas čia tik nešeimininkavo - didikas Jonas Sapiega, pastatęs pirmąją medinę bažnyčią, Grigalius Masalskis, Oziemblovskiai, Gelgaudai, Čartoriskiai. 1797 m., jau įvykus Žečpospolitos padalijimui, žemutinį

Gelgaudiškį nupirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Fridrichas Koidelis. Gelgaudiškis priklausė net keturioms Koidelių kartoms.

Dabartiniai neoklasicistiniai dvaro rūmai pastatyti 1842-1846 m. valdant Gustavui Koideliui. Dvarui priklausė parkas, šeimos koplyčia bei kapinės. Kai Rusijos valdžia uždraudė svetimtaučiams valstybės pasienyje turėti dvarų, 1892 m. Koideliai pardavė Gelgaudiškį ir išvyko į Vokietiją. Komarai buvo paskutinieji Gelgaudiškio dvarininkai.

1922 m. Lietuvoje įvykdžius žemės reformą, dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vienuolių šaričių globojama vaikų prieglauda, veikusi iki 1941 m. Sovietmečiu čia įkurdinti vaikų namai, o 1966 m. - pagalbinė internatinė mokykla. Nuskurdintą buvusį turtingą ir dekoruotą rūmų interjerą galutinai „pribaigė" 1979 m. kilęs gaisras.

Dvaro ansamblis stovi ypatingoje vietoje - kai artėji prie rūmų iš pietų pusės, atrodo, kad jie pastatyti nesibaigiančioje lygumoje, o kai žvelgi į juos iš šiaurės pusės, matai, jog tai aukštas Nemuno slėnio šlaitas.

Dvaro ansamblį supa vienas didžiausių ir seniausių Lietuvoje parkų. Senoliai mena, kad Komaro laikais buvo labai gražiai tvarkomos alėjos.

Po parką vingiuojantis pažintinis takas veda į senuosius dvaro rūmus, pagrindines alėjas, mitologines vietas, legendomis apipintus „Asesoriaus kapą",

„Velnio kalną", baronų Koidelių kapines, takų „žvaigždę", į kurią sueina net aštuoni keliai ir kuri įrengta medžioklės sumetimais - kad varovų iš toli atbaidytus žvėris, kertančius spinduliškus takus, galėtų apšaudyti žvaigždės centre įsitaisę medžiotojai. Čia ir aukščiausia Suvalkijos ir storiausia Lietuvos eglė, deja, jau nudžiūvusi, (aukštis - 42,54 m, skersmuo - 103,2 cm).

Šiuo metu pagrindiniai dvaro rūmai yra restauruojami. Tam skirta 3,8 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų. Dar įgyvendinant pirmąjį projektą gauta parama ir antrajam dvaro sodybos restauravimui - 2,4 mln. Lt, už kuriuos bus atnaujinama XIX a. statyta oranžerija bei kumetynas.

Apžiūrėjus restauruotas ir restauratorių rankų laukiančias rūmų sales susidaro įspūdis, kad rūmų būta labai puošnių: gražus parketas, kesoninės lubos, daili gipso lipdyba, ornamentuotos koklių krosnys ir židiniai, šilku ir oda išmuštas sienas puošė tapyba, medžio dirbiniai ir daug kitų vertingų elementų, kuo galėjo pasigirti tik keli Lietuvos dvarai.

Kadangi anapus Nemuno stūkso Panemunės pilis, Šakių ir Jurbarko rajonų savivaldybių valdininkai bei Panemunių regioninio parko darbuotojai brandina idėją virš Nemuno nutiesti lynų kelią, kuriuo turistai būtų pervežami specialiais keleiviniais vagonėliais. Anot legendos, senovėje tarp Gelgaudiškio dvaro ir Gelgaudų pilies būta tiesioginio susisiekimo kelio, tik jis ėjo tuneliu po Nemunu.

Tokio projekto įgyvendinimas kainuotų ne vieną milijoną, tačiau labai stengiantis ir protingai planuojant galbūt ir čia ES fondai išties draugišką ranką.