Atlaikę negandas

Sovietų santvarka 1940-aisiais į Lietuvą įžengė negailestingai šluodama nepriklausomybės laikų paminklus. Stebuklas tai ar ne, tačiau kai kuriose Lietuvos vietose šie istorijos liudininkai didvyriškai išgyveno sovietmetį.

1930 metais, kai buvo minimos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties ir Žalgirio mūšio 520-osios metinės, Lietuvoje iškilo daugiau kaip 30 paminklų (daugiausia Žemaitijoje). Dauguma jų sovietmečiu buvo nugriauti, bet kai kurie išliko: Burbiškiu dvare (Šiaulių r.), Jurbarke, Veliuonoje, Perlojoje, Lygumose (Pakruojo r.), Radviliškyje, Rizgūnuose ir Mažulonių piliakalnio papėdėje (Ignalinos r.)...

Gūdžiais sovietmečio laikais kone kiekvienas žinojo ir laikė savo patriotine pareiga apsilankyti Varėnos rajone esančiame Perlojos miestelyje. Šis įvairiomis legendomis apipintas miestelis garsėja 1918-1919 metais čia gyvavusia Perlojos Respublika ir 1930 metais statytu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklu (dail. Petras Tarabilda).

Šis paminklas - tikras perlojiečių pasididžiavimas. Paminklą 1945 ir 1946 metais dažnai apšaudydavo vietiniai stribai, du kartus buvo bandyta jj nugriauti. Pirmą kartą skulptūrą apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais. Nugriauti nepavykus (skulptūroje yra įmūrytos storos metalinės sijos), kitą kartą buvo bandoma griauti traktoriumi. Susirinkę perlojiečiai paminklą apgynė. Šeštajame dešimtmetyje Perlojos apylinkės valdžia prašė LKP Varėnos rajono komiteto leidimo paminklą susprogdinti. Jo negavus, paminklas išliko. 1971 metais jis buvo paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.

Valdžią labiausiai šokiravo ant paminklo iškaltas patriotinis užrašas:„Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis." Buvo baiminamasi aštraus šių žodžių poveikio. O jo pasitaikydavo. Antai 1973 m. gegužės 13 d. Perlojoje devyni Vilniaus universiteto studentai sumanė padėti gėlių prie Vytauto paminklo. Už tokį patriotinių jausmų proveržį trys studentai buvo pašalinti iš universiteto. Nelaimėliai dar mėgino ieškoti užtarimo LKP CK, tačiau išgirdo atsakymą: tokie veiksmai nesuderinami nei su tarybinio žmogaus, nei su komjaunuolio principingumu ir patriotiškumu.

Šauklys iš Naumiesčio

Šakių rajone, Šešupės ir Širvintos santakoje, įsikūręs Kudirkos Naumiestis. Savo pavadinimu įamžina rašytojo ir caro laikų tautinio atgimimo šauklį Vincą Kudirką (1858-1899).

Tuomet dar Naumiesčiu vadinamame miestelyje V. Kudirka gyveno nuo 1895 metų iki pat savo mirties. Čia jis užsiėmė tautine patriotine veikla, rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė„Varpe". Čia jis parašė ir „Tautišką giesmę" su savo komponuotomis gaidomis - ji buvo išspausdinta 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame„Varpo" numeryje.

Šis patriotinis eilėraštis 1919 metais tapo Lietuvos valstybės himnu. 1940 metais, po sovietų okupacijos, himnas buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas", tačiau 1944-aisiais „Tautiška giesmė" buvo atkurta kaip Lietuvos SSR himnas. 1950 metais sukūrus naująjį himną, už „Tautiškos giesmės" atlikimą buvo persekiojama ir baudžiama. 1988-aisiais prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, himnu vėl tapo „Tautiška giesmė".

1902 metais Naumiesčio kapinėse V. Kudirkai buvo pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinis „Tautiškos giesmės" posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903-iaisiais tie žodžiai buvo nukapoti. 1934 metais Naumiesčio aikštėje buvo atidengtas paminklas V. Kudirkai (skulp. Vincas Grybas), o miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Iškilmėse dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona.

Atrodo, kad paminkle iškalti „Tautiškos giesmės" žodžiai padėjo išgyventi rūstųjį sovietmetį ir jo ideologinių vadų siekį nugriauti šį paminklą, kaip neatitinkantį sovietų ideologijos normų. Tačiau žmonės, kurie turėjo sunaikinti šį Lietuvos simbolį, diplomatinėmis gudrybėmis arba tiesiog neveiklumu jį išsaugojo.

1998 metais, minint himno sukūrimo 100 metų ir dr. V. Kudirkos gimimo 140-ies metų jubiliejų, miestelyje buvo atidarytas V. Kudirkos muziejus.

Signatarų namai

Vilniuje ant namo, esančio Pilies g. 26, sienos pritvirtinta memorialinė lenta skelbia, kad 1918 m. vasario 16 d. čia buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.

Kitados šis namas priklausė pirkliui Kazimierui Štraliui. Pastate veikė kavinė, buvo nuomojami butai amatininkams, pirkliams, mokytojams. 1914-ųjų rugsėjį butą trečiajame aukšte išnuomojo Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Būtent šiose patalpose 1918 m. vasario 16 d. į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Vilniaus miesto taryba 1992 metais priėmė nutarimą šiame pastate įkurti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų namus. Šiuo metu Signatarų namuose veikia ekspozicija.

Ši ekspozicija supažindina su XX a. pradžios tautinio atgimimo ir modernios Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais istorija. Čia eksponuojami dokumentai, Lietuvos žemėlapiai, senosios fotografijos, tapybos darbai, plakatai, Nepriklausomybės Akto signatarams priklausę daiktai. Pagrindinė salė yra trečiajame aukšte. Būtent čia, A. Smetonos kabinete, buvo pasirašyta Vasario 16-osios deklaracija. Istorinio kambario interjeras atkurtas pagal senas fotografijas. Manoma, kad jame stovintis stalas yra tas pats, kuris čia stovėjo 1918 m. vasario 16-ąją. Ant stalo guli stora knyga. Joje yra įsegtos ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios Aktų kopijos, suraityti dabartinės Lietuvos vadovų parašai.

Žinoma, šiame kambaryje trūksta pagrindinio eksponato - Nutarimo dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Neaišku, kur galėtų būti šio Lietuvos valstybei labai svarbaus dokumento originalas. Žinoma, kad tą dieną buvo pasirašyti du dokumento egzemplioriai - originalas ir dublikatas. Originalas buvo atiduotas Jonui Basanavičiui, o dublikatą saugojo Petras Klimas. Pas jį šis dokumentas buvo iki 1925-ųjų, kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui. Šiame archyve jis gulėjo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Aplankyti Signatarų namus galima nemokamai antradieniais-šeštadieniais nuo 10 iki 17 val.

Istorinė Prezidentūra

Kaune, Vilniaus g. 33, stovintys restauruoti dailūs rūmai - istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Čia nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1940 m. birželio 15 d. dirbo ir gyveno Prezidentai A. Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.

2005-aisiais restauruoti rūmai atviri lankytojams. Septyniose salėse yra įrengtas muziejus, kur galima išsamiai susipažinti su nepriklausomos Lietuvos valstybingumo raida, valstybės kūrėjais, taip pat yra atkurtas Prezidento darbo kabinetas.

Čia eksponuojami reprezentaciniai portretai, meno kūriniai, puošę Prezidentūros interjerą, dovanos Prezidentui, išlikę autentiški baldai, istorinės nuotraukos, užfiksavusios Prezidento tarptautinę, visuomeninę veiklą, asmeninio gyvenimo fragmentus. Atskira salė skirta visuomeninėms organizacijoms, kurias rėmė ir kurių veiklą skatino Prezidento institucija, pristatyti. Per politines audras buvo išsaugota gausus šių organizacijų vėliavų rinkinys, dokumentai, įvairūs atributai. Parodą papildo asmeninės Prezidentų, daugiausia A. Smetonos, šeimos relikvijos, indai, stalo įrankiai, Prezidentūros tradicijas ir kasdienes detales iliustruoja išlikusios svečių knygos, netgi dokumentai apie asmenines išlaidas bei vaišes, kuriomis buvo pagerbiami gausūs Prezidentūros svečiai.

Ypatingas parodos akcentas -unikali valstybės apdovanojimų kolekcija. Šiuo metu muziejuje veikia parodos „Pirmasis iš piliečių: Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai - 90 metų" ir „Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918-1940 m.". Istorinę Prezidentūrą galima aplankyti antradieniais-sekmadieniais nuo 11 iki 17 val. Bilieto kaina suaugusiesiems -4 Lt.

A. Smetonos tėviškėje

1918-1940 metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpis glaudžiai susijęs su A. Smetona - pirmuoju ir paskutiniu jos prezidentu.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (dab. Ukmergės r.). Neturtingų valstiečių šeimoje jis buvo šeštasis vaikas.

Gavęs teisininko diplomą, A. Smetona 1902 m. atvyko (Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau - banke. Jis greitai iškilo kaip vienas aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Priklausė Lietuvių demokratų partijai.

Smetonų šeimos butas Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų ir diskusijų vieta. Pirmojo pasaulinio karo metais A. Smetona prisidėjo rengiant

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos pirmininku.

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1919 m. balandžio 4 d. Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu. 1920 m. gegužės 19 d. jis šias pareigas perdavė Steigiamojo Seimo Pirmininkui A. Stulginskiui.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo A. Smetona antrąkart tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jo vadovavimo Respublikai laikotarpį 1940 m. birželio 15 d. nutraukė SSRS pateikti ultimatyvūs reikalavimai Lietuvai. Suvokdamas iškilusį pavojų, A. Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. atvyko į JAV, apsigyveno Klivlande su sūnaus šeima, ten 1944 m. sausio 9 d. žuvo per gaisrą. Palaidotas Kliv-lando kapinių koplyčioje.

A. Smetonos gimtinėje - Užulėnio kaime - sodybos, kurioje gimė būsimasis Prezidentas, nerasime. Yra tik naujosios, 1880-1885 metais statytos, sodybos, kurioje šis didis tautos žmogus augo, maketas. Pati sodyba neaiškiomis aplinkybėmis sudegė 1944-aisiais.

Netoliese stovintis apgriuvęs pastatas yra A. Smetonai priklausęs dvaras. Prezidentui palankūs valstybės veikėjai, iš valdininkų ir verslininkų surinkę lėšų, 1938 metais Užulėnyje nupirko ūkį, pastatė rūmus ir padovanojo A. Smetonai jo 60-mečio proga. Rūmai išdygo šalia Lėno ežero. Šalia jų buvo įkurtas nedidelis parkas.

Pirmoji Lietuvos Prezidento tėviškė buvo nacionalizuota 1940 metais. Dvare buvo įkurta psichoneurologijos ligoninė.

Prieš kelerius metus kitados sovietų valdžios nusavintą A. Smetonai priklausiusį turtą norėjo susigrąžinti JAV gyvenantis ir Lietuvos pilietybės neturintis prieškario Lietuvos Prezidento vaikaitis Antanas Algirdas Smetona, tačiau jam nepavyko.

Ateityje A. Smetonos dvarą, dar žinomą Užugirio pavadinimu, planuojama restauruoti ir pritaikyti turizmo reikmėms, jame įkurti ir A. Smetonos memorialinį muziejų.