Žemaitijoje "Rumšiškės" ir romantikos kupinas dvaras

Galingą įspūdžių užtaisą kiekvienam smalsuoliui gali padovanoti mūsų kalvotoji Žemaitija. Užtenka užsukti j Žemaitijos „Rumšiškes", nepraleisti progos pasisukinėti romantika dvelkiančiame Užvenčio dvare, menančiame Šatrijos Raganos jaunystę, ir namo grįšite tarsi iš naujo gimę.

Laimius STRAŽNICKAS

Visa Žemaitija prie Masčio

Apie Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse žino kiekvienas, ir dažnas net jį yra aplankęs.Tačiau kai kas gali būti maloniai nustebintas, sužinojęs, kad panašus muziejus yra ir prie pat Telšių.

Sumanymas Telšiuose įkurti Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi gimė labai seniai - apie tai kalbėta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Deja, tąkart kalbos teliko kalbomis. O dar tas užklupęs karas...

Tačiau seniai gimusi idėja neliko užmiršta amžiams. Ledai pajudėjo 1963 metais. Tuometė Ministrų taryba muziejininkus ir kultūros veikėjus pamalonino pritardama net kelių muziejų po atviru dangumi kūrimui. Didžiausias iš jų - Liaudies buities muziejus - turėjo įsikurti prie Kauno marių, o trys mažesni -įvairiuose Lietuvos regionuose: Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje.

Visgi istorijos vingiuose kai kurie projektai pasimetė - Alytuje darbai net nebuvo pradėti, Rokiškyje pastatyti vos keli trobesiai. Tik Rumšiškėms ir Telšiams pavyko nužengti gerokai toliau.

1967 metais Žemaičių buities muziejui buvo skirtas 15 ha plotas pietvakarinėje Masčio ežero pusėje. Kokie trobesiai ir kiti eksponatai turėtų šioje vietoje atsirasti, sprendė solidi komisija. Buvo planuojama į šį muziejų perkelti ir pastatyti trisdešimt penkis įvairios paskirties statinius, kurie sudarytų tris sodybas - stambaus ūkininko, vidutinio valstiečio ir mažažemio. Taip pat turėjo atsirasti visuomeninės paskirties statiniai: vėjo ir vandens malūnai, kalvė, milo vėlykla, kapinaitės su koplyčia, bažnytėlė...

Pirmasis eksponatas į šalia Telšių kuriamą Žemaitijos kaimo muziejų atkeliavo iš Telšių rajono Tryškių apylinkės. Tai buvo kaimo gyventojo sodyboje stovėjusi pirtis. Pamažu eksponatų vis daugėjo, tačiau įgyvendinti visa tai, kas buvo suplanuota, dėl nuolatinio lėšų stygiaus nepavyko iki šiol. Šiuo metu muziejaus teritorijoje pavyko įkurdinti šešiolika autentiškų XIX a. pabaigos - XX a. pradžios pastatų. Daugiausia jų buvo perkelta iš Telšių ir Plungės rajonų.

1982-aisiais, praturtėjęs keliomis trobomis, muziejus buvo atidarytas. Šiandien j muziejų užsukančius lankytojus takeliai nuveda prie turtingo ūkininko, vidutinio valstiečio ir mažažemio sodybų, taip pat prie vėjo malūno, pirties, kalvės, įvairios paskirties ūkinių pastatų. Tolumoje matyti iškilęs kaimo arbatinės stogas. Kol kas ši kaimiška maitinimo įstaiga neveikia - laukia būsimųjų šeimininkų.

Žemaičių valstiečiai sodyboms paprastai išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Žemaičių sodybos - erdvios, su gerokai daugiau įvairios paskirties trobesių negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Troboje - daug patalpų. Centrinę jos dalį užima kaminas, su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiriantis trobą į du galus. Žemaičiai garsėjo ypač prižiūrimais gėlynais. Darželiuose prie namų labai mėgta auginti bijūnus.

Daugiausia pastatų muziejuje yra stambaus ūkininko sodyboje. Joje stovi troba, svirnas, kiaulidė, tvartas, daržinė, jauja, žardinė (linams ar žirniams džiovinti), pirtis. Beje, žemaičių sodybose dažnai būdavo nemažai kitų įvairios paskirties pagalbinių pastatų: rūsys bulvėms laikyti, ratinė įvairiems padargams susidėti, ubladė duonai kepti.

Stambaus ūkininko sodybos troboje - net vienuolika patalpų. Pati didžiausia - geroji troba. Žemaičių gyvenamiesiems namams būdingas nedidelis kambarys - alkierius, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudojamas kaip šeimininkų miegamasis.

Dar vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų-kamino patalpa, kur vasaros metu virdavo maistą, žiemą - jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė kamino vieta - ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krautos pakylos. Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Lietuvos teritorijoje svirnai pagal planą ir išorės formą skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių, kurie skiriasi patalpų dydžiu ir skaičiumi. Aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir retai trijų patalpų, o štai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų.

Sodybos pakraštyje - kad kilus gaisrui neužsidegtų - stovi kluonas - ūkio pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Jame yra visos pagrindinės patalpos: jauja su krosnimi ir ardais, dvi peludės, klojimas. Klojime viskas sudėta taip, tartum tuoj visi sugužės į linamynio talką. Ji prasidėdavo vėlyvą rudenį ir užtrukdavo iki žiemos. Prieš minant linai buvo džiovinami jaujoje. Talkos dažnai vykdavo naktį, kai visi apsidirbdavo ūkio darbus. Todėl krosnį jaujoje pakurdavo iš ryto ir kūrendavo per dieną. Išdžiūvusius linus mindavo klojime.

Aplankę turtingo ūkininko sodybą, takeliu palei karčių tvorą sukame į mažažemio sodybėlę, įsikūrusią pačioje pamiškėje. Sodyboje - tik du pastatai: trobelė ir tvartukas su daržine po vienu stogu.

Įėję į trobelę, dešinėje matome duris į gyvenamąjį kambarį, priešais - durys į tamsią kamarėlę, kairėje - į kamarą su langeliu. Gyvenamajame kambaryje -plūkto molio asla, stalas, suoliukai, lova. Dar yra verpimo ratelis, grūstuvas.

Iš mažažemio sodybos takeliu leidžiamės vidutinio valstiečio sodybos link. Jau iš tolo pamatome trobą, svirną, tvartą ir jaują. Suremontuotame ir pailgintame kluone įrengtos patalpos klojimo teatrui.

Tikra Žemaitijos kaimo muziejaus puošmena - į dvylikos metrų aukštį šaunantis vėjo malūnas, išskleidęs savo aštuonių metrų sparnus.Tokie malūnai Lietuvoje buvo statomi iki Antrojo pasaulinio karo. Šis buvo pastatytas vietinio meistro 1924 metais Telšių rajono Nerimdaičių kaime 90 ha ūkio savininko valdose. Kai būdavo geras vėjas, šis malūnas sumaldavo iki 200 kg grūdų per valandą. Jo sparnus keisdavo kas 5-6 metus.

Šalia malūno, muziejaus teritorijos pakraštyje, stovi kalvė, pastatyta 1911 metais Telšių rajono Mitkaičių kaimo ūkininko žemėje. Kalvėje galima pamatyti žaizdrą, rankines dumples, įvairių kalvio įrankių.

Nuo Žemaitijos kaimo muziejaus įkūrimo pradžios prabėgo nemažai laiko. Daugelis pastatų apipuvo, apnyko. Todėl beveik porą metų, gavus Europos Sąjungos fondų pinigų, muziejaus pastatai buvo renovuojami, tvarkoma muziejaus teritorija. Gegužę vėl pakvietęs lankytojus tarsi iš amžių glūdumos iškilęs tradicinis Žemaitijos kaimas atrodo dar gražesnis ir jaukesnis.

Dvaras mena rašytojos jaunystę

Iš Telšių riedėdami Vilniaus ar Kauno link nepraleiskite progos stabtelėti už kalvotosios Žemaitijos ribų netoli Kelmės palei Ventos upę įsikūrusiame Užventyje, kur persipina daugelio istorinių įvykių ar didžių asmenybių pėdsakai.

Daug romantiškų įspūdžių smalsuoliams gali padovanoti labai senas, minimas jau 1527 metais kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Užvenčio dvaras. Amžių tėkmėje šis dvaras paliko savo pėdsakus daugelio garsių žmonių gyvenime.

1887-1898 metais Užvenčio dvarą buvo išsinuomoję rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatri-jos Raganos tėvai. Čia Šatrijos Ragana išgyveno nelaimingą meilę, čia gimė pirmieji jos kūrybiniai bandymai. Netoli Užvenčio, Ušnėnų dvare, tais laikais gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje, kad padėtų pasirengti stoti į gimnaziją Marijos broliui Steponui. Jis susipažino su Marija, pamilo ją ir daug jai padėjo kūrybinio kelio pradžioje, pažadino domėjimąsi Lietuvos istorija, skatino mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai.

1894-ųjų rudenį į Užventį atvyko jaunas kunigas Kazimieras Bukantas. Pečkauskų ir Bukantų šeimos seniai buvo pažįstamos, tad sūnui Kazimierui atvykus į Užventį senoji bičiulystė buvo atnaujinta. Marijai ji buvo lemtinga. Pamilusi kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki gyvenimo pabaigos.

XX a. pradžioje dvaro aplinka buvo išties įspūdinga: gražus tvenkinys, liepų alėja, medžiai su išpjaustytais Šatrijos Raganos inicialais. Čia pasisėmusi įkvėpimo rašytoja sukūrė vertingiausius savo kūrinius - apysakas „Sename dvare" ir „Viktutė". Nors apysakose rašytoja nei vardų, nei vietovių pavadinimų neminėjo, vaizdingai aprašytos apylinkės nesunkiai atpažįstamos. „Venta jau numetė ledus, bėga ūždama ir griaudama tiltus. Kartais, turėdama laiko, einu pas malūną ir, atsistojusi ant tilto, žiūriu, kaip vanduo puola žemyn. Žiūriu, žiūriu, atsitraukti negalėdama, taip gražiai atrodo..." - apysakoje „Viktutė" rašė Šatrijos Ragana.

Vėliau dvarą nusipirko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius, dvare gyvenęs tris dešimtmečius - nuo 1912 iki 1942 metų. Signatarui pavyko dvarą aptvarkyti, paversti pelningu ūkiu. Prie Ventos tuo metu veikė didelis malūnas, stovėjo daug gamybinių pastatų. J. Smilgevičius malūne vietoj vandens rato pastatė turbiną, kuri gamino elektros energiją dvarui ir miesteliui.

Šiandien Užvenčio dvaro sodyba vargu ar nustebins savo pirmykščiu žavesiu, tačiau čia vis tiek yra kur akis paganyti. Iki šiol čia šlama graži liepų alėja, o restauruotame dvaro svirne nuo 1966-ųjų veikia Užvenčio kraštotyros muziejus. Jo ekspozicijos pasakoja apie Užvenčio istoriją, Šatrijos Raganą, J. Smilgevičių ir kitus žymius krašto žmones. Neseniai muziejaus pastatas ir ekspozicijų salės buvo atnaujintos.

Dabartiniai spirito varyklos-malūno šeimininkai gražiai restauravo pastatą ir sutvarkė teritoriją. Atkurta senoji turbina gamina elektros energiją, restauruotose malūno salėse rengiami pokyliai. Malūne įrengtas sveikatingumo kompleksas, taip pat viešbutis ir konferencijų salė. Malūną ypač mėgsta meno žmonės - čia dažnai lankosi ir kuria Lietuvos menininkai, vyksta parodos ir koncertai.

Visa šiaurine Ventos pakrante driekiasi įrengtas sveikatingumo takas, papuoštas tilteliais ir liaudies meistrų medžio darbais.