Širvinta - miestas, kurio nebėra
Priešais Kudirkos Naumiestį, kitame Šešupės ir Širvintos upių krante, iki
Antrojo pasaulinio karo pabaigos būta nedidelio ir gražaus miesto, kurį
lietuviaivadino Širvinta, o vokiečiai - Schirwindt. Šiandien daugelyje žemėlapių
jo nerasime: vietovė, kurioje tėra keli pastatai, priklausantys Rusijos
kariuomenei, yra vadinama Kutuzovu. Visiškai sunaikintas miestas tapo karinio
poligono dalimi.
Manvydas VITKŪNAS
Mažlietuvių žemė
Kudirkos Naumiestyje priėjus prie jau daug metų nenaudojamo tilto, kadaise
jungusio du miestus, tegalima liūdnai pažvelgti į žemę, kurią vadiname Mažąja
Lietuva. Prūsų, nadruvių, skalvių genčių gyventas kraštas, viduramžiais patekęs
į Vokiečių ordino (kryžiuočių) rankas, nukariautas ir pradėtas kolonizuoti, dar
labai ilgai išliko lietuviškas. Iki pat XVIII a., kai siautęs maras itin
praretino šio krašto gyventojų gretas, ne tik šiapus, bet ir anapus Širvintos ir
Šešupės dažniausiai skambėjo lietuvių kalba. Dar 1422 m. Melno taika nustatyta
siena skyrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Prūsijos ir katalikus lietuvius
nuo liuteronų mažlietuvių. Ši siena skyrė ir Rusijos imperijos užimtą Lietuvą
nuo Prūsijos, tapusios Vokietija, ir tarpukario Lietuvos Respubliką nuo
Vokietijos, ir dabartinę Lietuvą nuo rusų karo trofėjumi tapusios Mažosios
Lietuvos, dabar vadinamos Kaliningrado sritimi.
Kadaise Širvinta buvo vienas iš daugelio nedidelių, gražių ir tvarkingų
Mažosios Lietuvos miestų. 1546-1549 m. Širvintoje buvo pastatyta pirmoji
bažnyčia. XVI a. Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo Ragainės klebonas
Martynas Mažvydas. Kitas Širvintos ganytojas - Tonias Gedkantas - sukūrė giesmių
Mažvydo giesmynui.
Ilgus amžius buvusios lietuviškos Širvintos apylinkės ilgainiui suvokietėjo.
Ypač daug vokiečių čia atsikėlė po 1710-1711 m. maro, kai išmirė daugelis senųjų
gyventojų. 1725-aisiais Širvinta Prūsijos karaliaus Vilhelmo I dekretu gavo
miesto teises. Vėliau dėkingi širvintiškiai valdovui mieste pastatė paminklą.
Miestai dvyniai
Šiandien į buvusio Širvintos miesto vietą galima pažvelgti Kudirkos
Naumiestyje einant Širvintos taku, vingiuojančiu palei valstybės sieną.
Prieiname tiltą per Širvintos upę. Tiltas užtvertas. Vienoje jo pusėje - gražus
lietuviškas miestelis. Kitame krante - jokių gyvybės ženklų.
Žvelgiant j krūmokšniais apaugusią pievą sunku patikėti, kad kadaise ten buvo
miestas. Juk vos prieš septynis dešimtmečius Širvinta žibėjo raudonplytės
bažnyčios bokštais, čer-piniais tvarkingų namų stogais, o miesto turgaus
aikštėje bei krautuvėse buvo galima išgirsti kalbant ir vokiškai, ir lietuviškai
(kaip, beje, ir Kudirkos Naumiestyje). 1900-1901 m. Širvintą pasiekė visus
Rytprūsius apraizgęs siaurasis geležinkelis. Pasiekti Širvintą, atgabenti į ją
prekes ir išvežti Širvintos apylinkių ūkininkų bei mažų vietos įmonėlių
produkciją tapo dar patogiau. Čia virė gyva pasienio prekyba.
Naumiesčio ir Širvintos žmonės labai aktyviai bendravo. Viename mieste buvo
galima rasti geresnį fotografą ar gydytoją, o kitame - kirpėją, siuvėją ar
račių. Širvintiškiai Naumiestyje mėgdavo pirkti maisto produktus, naumiestiškiai
Širvintoje įsigydavo alkoholinių gėrimų, drabužių bei avalynės.
Naciai sukėlė įtampą
Lietuviškojo Naumiesčio ir vokiškosios Širvintos žmonės bendravo, prekiavo,
rengė abiejų miestų sporto komandų varžybas, netgi tuokėsi, o kilus gaisrui
ugniagesiai per tiltą skubėdavo į pagalbą kaimynams. Širvinta lietuviams carinės
Rusijos laikais buvo svarbi ir kaip knygnešystės punktas. Per Širvintą
draudžiamą lietuvišką literatūrą knygnešiai slapčia gabeno į Lietuvos gilumą.
Labai gražiai bendravo liuteroniškojo Širvintos miesto žmonės ir su nedidele
liuteronų bendruomene, gyvenusia Naumiestyje. XIX a. viduryje pastatę Širvintoje
gražią dvibokštę gotikinę evangelikų liuteronų bažnyčią, širvintiškiai likusias
plytas padovanojo Naumiesčio liuteronams. Taip iš Širvintos plytų buvo sumūryta
Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnytėlė.
Kone idiliški abiejų miestų gyventojų santykiai tarpukariu ėmė po truputį
keistis į blogąją pusę, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, prasidėjus
aktyviai hitlerinei propagandai. Senieji naumiestiškiai pasakojo, kad kai kurie
širvintiškiai pasidarė aro-gantiškesni, ėmė iš aukšto žiūrėti į lietuvius. Ypač
didelė įtampa buvo pastebima 1934-1935 m., kai Lietuvoje buvo teisiami Klaipėdos
kraštą nuo Lietuvos norėję atplėšti vokiečių veikėjai.
Karų baisumai
Širvinta buvo išpuoselėta, tvarkinga ir graži, garsėjo dar ir tuo, kad buvo
labiausiai į Rytus nutolęs Vokietijos miestas. Tačiau tai lėmė ir miesto
nelaimes. XIX a. pradžioje per miestą žygiavo į Rusiją besiveržusius Napoleono
kariuomenės daliniai. Tąsyk karas nuostolių miestui nepridarė. Nemažas būrys
jaunų širvintiškių netgi įstojo į prūsiškuosius Napoleono kariuomenės dalinius.
Kur kas pragaištingesnis Širvintai buvo Pirmasis pasaulinis karas. 1914-1915
m., čia vyko intensyvūs kovos veiksmai. Miestas buvo labai smarkiai apgriautas
artilerijos ugnies. 1914 m. rugpjūčio 17 d. rusai įsiveržė į Širvintą, tačiau
netrukus vokiečių pajėgos atkovojo miestą. Lapkričio 12-ąją Širvinta vėl buvo
užimta rusų, nusiaubta, apiplėšta. Po karo miestas buvo atstatytas. Lėšos
Širvintai prikelti iš griuvėsių buvo renkamos visoje Vokietijoje.
1925-aisiais Širvintoje buvo iškilmingai atšvęstos miesto atstatymo darbų
pabaigtuvės ir 200 metų miesto teisių suteikimo Širvintai sukaktis. 1926 m.
Širvintoje gyveno 1 124 žmonės.
Baisia tragedija, pražudžiusią miestą, tapo Antrasis pasaulinis karas. 1944
m. spalį Širvinta buvo vienas iš pirmųjų Vokietijos miestų, užimtų sovietų
kariuomenės. Iš pradžių miestą itin smarkiai nuniokojo artilerijos ugnis,
netrukus į Širvintą įsiveržė ir pėstininkai.Tarybinis kary! Štai ji-fašistinio
žvėries irštva!" -skelbė Širvintos prieigose pastatytas agitacinis stendas.
Vietos gyventojams teko evakuotis, o tie, kas nespėjo pasitraukti, tapo žiaurumo
ir prievartos aukomis.
Po karo Širvinta nebuvo atstatyta. Griuvėsius ardė Kudirkos Naumiesčio ir
kitų anapus upės buvusių Lietuvos gyvenviečių, taip pat labai sugriautų per
karą, žmonės. Širvintos plytos naudotos pastatams Lietuvoje atstatyti. Daug ką
išnešiojo kareiviai - Širvintos ir aplinkinių kaimų vietoje buvo įkurtas karinis
poligonas, kurį Rusijos kariuomenė naudoja iki šiol.
Lietuvoje - Širvintos kampelis
Tai, kas liko iš Širvintos miesto, gyva tik išeivių iš šio krašto (daugelis
jų atsidūrė Vokietijoje) ir kai kurių Kudirkos Naumiesčio gyventojų atmintyje.
Schirvvindter Stube" -Širvintos kampelis" - skelbia lentelė ant vieno iš
Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) namų. Čia privačia iniciatyva įkurtas unikalus į
dulkes sutrinto miesto istorijos muziejus. Jis, kaip ir minėtas simbolinis
Širvintos takas, yra naumiestiškio Antano Spranai-čio ir jo žmonos Irenos
įkūnytas sumanymas. Istorijos mokytoja ir buvęs profesinės technikos mokyklos
dėstytojas po kruopelytę surinko Širvintos miesto istorijos nuotrupas.
Spranaičių namų rūsyje įkurtame nedideliame muziejuje sukaupta fotografijų,
leidinių, straipsnių, užrašytų prisiminimų. Yra ir šiek tiek daiktų iš
sunaikinto miesto - pradedant bažnyčios plyta ir baigiant buities reikmenimis.
Daiktų iš Širvintos yra ne vieno naumiestiškio namuose. Dar daug kas valgo
iš vokiškų indų. Sunkiais pokario metais ištuštėjusi Širvinta ne tik Kudirkos
Naumiesčio, bet ir Šakių, Vilkaviškio, net Marijampolės gyventojams tapo vieta,
kur buvo galima susirasti gerų daiktų, parsivežti plytų ir čerpių. Namuose
viskas liko: baldai, indai, knygos, patalynė... Į miestą įžengę rusų kareiviai
susirankiojo tik vertingiausius daiktus, visų pirma laikrodžius. Suvalkiečiai
nešė į Lietuvą viską, ką rado. Smerkti žmones dėl to būtų neteisinga - Kudirkos
Naumiestis ir daugelis kitų Suvalkijos miestų, ypač pasienyje, karo metais buvo
labai sugriauti. Reikėjo atsistatyti, bet nebuvo iš ko", - pasakojo A.
Spranaitis.
Širvintos miesto, kaip ir kitų aplinkinių vietovių, istorijos įamžinimu
rūpinasi Vokietijoje veikianti Pilkalnio apskrities draugija. Pilkalnis (dab.
Dobro-volskas) buvo apskrities, kuriai priklausė Širvinta, centras.
Išeiviai iš šio krašto, jų palikuonys atvažiuoja į Kudirkos Naumiestį. Ne
visi leidžiasi į Karaliaučiaus kraštą. Ten, kur buvo Širvinta, dabar - Rusija.
Kaip brangiausią relikviją jie lietuviškame Širvintos upės krante pa-sisemia
saują žemės, prisirenka akmenėlių, plytgaliukų, prisiski-na gėlių, klevų lapų ir
vežasi į Vokietiją - dabartinius savo namus. O tie, kam pavyksta aplankyti savo
gimtąsias vietas Širvintos apylinkėse, dažniausiai išsiveža slogius prisiminimus
- viskas nušluota nuo žemės paviršiaus", - atskleidė I. Spranaitienė.
Pastaraisiais metais Širvintos istorija ėmė domėtis ir rusai. Apie ją
paskelbta keletas straipsnių spaudoje ir internete. Širvintoje lankėsi garsus
rusų aktorius Aleksandras Širvindtas - jo pavardė skamba taip pat, kaip vokiškas
miesto pavadinimas. 2006 m. aktorius netgi išleido knygą Schirwindt, nutrintas
nuo žemės paviršiaus".
Antanas Spranaitis kartu su žmona Irena savo namuose įkūrė Širvintos miesto
muziejų. Martyno Vidzbelio ir Širvintos miesto muziejaus nuotraukos
Savaitė, 2013 m.