Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu rūmai Vilniaus Žemutinėje piiyje pradėti statyti 1530 metais, nugriovus toje vietoje stovėjusius XIV-XV a. mūro pastatus. Daugiau kaip šimtmetį Valdovų rūmai buvo Lietuvos valdovų - Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų - rezidencija. 1655 metais, Vilnių užėmus Maskvos bei kazokų kariuomenei, rūmai buvo sudeginti, apgriauti, nusiaubti ir išplėšti. 2002 metais Valdovų rūmai pradėti atstatinėti, tačiau kol kas neužbaigti įrengimo darbai.

Pasižvalgius po Vilniaus pilių teritoriją, apžiūrėjus Arkikatedros turtus, patyrinėjus kitoje Žemutinės pilies dalyje - Naujajame ir Senajame arsenaluose veikiančio Lietuvos nacionalinio muziejaus e-csc:-;:_ s r s-: mes į pirmąja Lietuvos sostine vadinamą Kernavę.

Pirmoji Lietuvos sostinė

Turistų gausiai lankoma Kernavė yra už 35 km nuo Vilniaus, Širvintų rajone, dešiniajame Neries krante. Kernavės užuomazgomis galima laikyti 1040 metus, kai kunigaikštis Kernius įkūrė pirmąją sostinę ir sugalvojo valstybei Lietuvos vardą. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose ji pirmąkart paminėta 1279 metais eiliuotoje Livonijos kronikoje.

XIII—XIV a. Kernavė buvo vienas reikšmingiausių besikuriančios Lietuvos valstybės politinių ir ekonominių centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas.

Valdovų rezidencija Kernavė buvo iki 1321 metų. Vietovė suklestėjo Traidenio (1269-1282) ir Vytenio (1295-1316) valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys -Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Gynybinio komplekso papėdėje, Pajautos slėnyje, driekėsi viduramžių miesto, turėjusio apie 3-4 tūkstančius gyventojų, gatvės su gyvenamaisiais namais ir amatininkų dirbtuvėmis.

XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 metais sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 metais pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto. Po Vyganto mirties 1392 metais Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio dvaru.

Nors Lietuvoje yra apie tūkstantis piliakalnių, tačiau tiek Lietuvoje, tiek visame Baltijos regione nerasime kito penkių piliakalnių komplekso, koks prieš akis atsiveria Kernavėje. Pripažįstant išskirtinę pasaulinę vertę, 2004 metais vietovė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 metų). Miestelyje išlikusios kunigaikščio Vytauto laikų bažnyčios liekanos, dvi koplytėlės, pastatytos XVII ir XIX a. Šiandien miestelyje stovinti mūrinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia mus pasiekė iš 1920 metų. Šalia bažnyčios stovi paminklai Geležiniam Vilkui, kunigaikščiui Vytautui.

Antroji Lietuvos sostinė

Vargu ar šiandien sutiksi nors vieną lietuvį, kuris bent kartą nebūtų buvojęs Trakuose.Tačiau ne kiekvienas žino, kad vos už keturių kilometrų yra dar vieni Trakai - Senieji. Tai vietovė, kurioje gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis.

Pasak legendos, Senuosius Trakus 1316 metais įkūrė Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas, šį sostą užėmęs po Vytenio mirties. Gediminas, medžiodamas girioje, surado gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Vietovė valdovui taip patiko, kad jis nusprendė apsigyventi tenai - pastatė pilį, įkūrė miestą, kurį pavadino Senaisiais Trakais. Tuo metu ryžtingasis valdovas Lietuvos sostinę iš Kernavės perkėlė į Senuosius Trakus, kurie vadinti tiesiog Trakais.

Apie septynerius metus (iki 1323 metų) ši vietovė buvo Lietuvos sostinė, kol šio titulo neperėmė Vilnius. Sostine tapus Vilniui, Trakai liko Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine, kurioje ėmė reziduoti Lietuvos submonarchai.

Trakus Gediminas padovanojo savo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui (apie 1297-1382), kuris piliai surado dar gražesnę vietą už kelių kilometrų - didingųjų Galvės ir Bernardinų ežerų pusiasalyje. Pastatęs naująją pilį jis čia iš Senųjų Trakų perkėlė ir savo rezidencija.

Dabartiniai, arba Naujieji Trakai, antruoju po Vilniaus LDK politiniu administraciniu centru tapo apie 1375 metus. XIV a. viduryje pradėta statyti Trakų pusiasalio pilis per vidaus kovas 1382-1383 metais buvo sugriauta. 1409 metais iškilo antroji pilis Trakuose. Šįkart saloje pastatyta pilis tapo stipriausia ir didingiausia visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ji iš karto tapo svarbiausia Kęstučio sūnaus kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350-1430) rezidencija, kurioje jis iki gyvenimo pabaigos praleisdavo daugiau laiko nei bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje.

Trakai dar garsūs tuo, kad juose XIV a. pabaigoje apsigyveno tiurkų kalba kalbantys karaimai, iki šių dienų išlaikę savo tradicijas. Karaimus į Lietuvą iš Krymo 1392-1397 metais atsivežė Vytautas Didysis. Manoma, kad Vytautas po žygio į Aukso ordos stepes atvežė apie 380 šeimų.

Jei dar kartą užsuksite į Trakus, nepamiškite, kad be Galvės ežero Pilies saloje išlikusios gotikinės Trakų salos pilies, kurioje veikia Trakų istorijos muziejus, yra ir daugiau dėmesio vertų paminklų: parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, pašventinta 1409 metais, 1863 metais statyta Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė, XVIII a. karaimų kenesa, dominikonų vienuolynas, Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, Užutrakio dvaras su neoklasicistiniais dvaro rūmais ir Eduardo Andrė projektuotu parku.

Vytauto gimtinė

Šimtmečius sekama romantiška istorija apie tai, kaip Kęstutis sutiko nepaprasto grožio Palangos šventyklos vaidilutę Birutę ir paprašė jos rankos. Tačiau šventosios ugnies saugotoja vaidilutė atsisakė, todėl apie 1349 metus Trakų kunigaikštis ją pagrobė ir prievarta parsigabeno į Senuosius Trakus, kur ir vedė. Spėjama, kad Kęstutis tuomet vedė antrą kartą. Santuokoje jiems gimė šeši vaikai: trys dukterys ir trys sūnūs. Apie 1350-uosius čia, Senųjų Trakų pilyje, gimė žymiausias viduramžių Lietuvos valdovas - būsimasis Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas.

Vytautui Didžiajam atminti 1998-2002 metais įrengtas simbolinis Vytauto Didžiojo kelias, kurį sudaro devynios medinės skulptūros, lydinčios turistus nuo Naujųjų Trakų į Senuosius Trakus.

Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia

Senųjų Trakų piliavietėje dabar stovi bažnyčia, o senąją pilį mena tik koplytstulpis. Kai Kęstutis pasistatė naują pilį Galvės ežero pusiasalyje. Senųjų Trakų pilis nustojo savo reikšmės. Ją Vytautas 1405 metais atidavė vienuoliams benediktinams, kurie nesugebėjo jos išsaugoti. Dabartinis vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVIII a. antroje pusėje. Jis buvo uždarytas 1845 metais, o jo pastatai atiduoti klebonijai, šalia kurios 1898-1899 metais iškilo dabar stovinti neogotikinė bažnyčia. Pernai vienuolyno pastatuose įsikūrė Šv. Jono apaštalinių seserys.

Savo įkūrėjo Vytauto atminimą benediktinai išsaugojo net po vienuolyno uždarymo 1845 metais. Su Vytauto Didžiojo vardu siejama SenųjųTrakų Dievo Motinos paveikslo kilmė. Rūpestingieji benediktinai paveikslo antroje pusėje apie 1859 metus įrašė, kad SenųjųTrakų Dievo Motinos paveikslas vienuolynui padovanotas paties Vytauto Didžiojo.

XIX a. viduryje carinei valdžiai uždarius vienuolyną, benediktinai stebuklais ir malonėmis garsėjantį paveikslą išsaugojo ir perdavė Vilniaus kapitulai. Dabar Dievo Motinos paveikslas pakabintas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.