Apie šv. Jonų bažnyčios varpinę
Laimius STRAŽNICKAS
XVIXIX amžiais statytas universiteto architektūrinis kompleksas,
susidedantis iš šešiolikos pastatų ir trylikos įvairaus dydžio kiemų, kuriuose
susipina gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros stiliai, -
išskirtinis objektas UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje, o Šv. Jonų
bažnyčios bokštas - labai ryškus šio ansamblio akcentas. 68 metrus siekianti
plytų mūro varpinė - aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas, savo aukščiu
prilygstantis dangoraižiams, stovintiems dešiniajame Neries krante. Tačiau ilgus
metus varpinė stovėjo užsklęstomis durimis. Mokslininkai apskaičiavo - dar 50
metų, ir šis vertingas paveldo objektas sunyktų negrįžtamai.
Būtų sunykęs... Įspūdingai varpinei atgimti padėjo 2007-2013 metų Europos
Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama. Ūkio ministerija varpinei sutvarkyti Ir
pritaikyti turizmo tikslams skyrė 4,74 mln. Lt. Po ilgiau nei metus trukusių
darbų apleista varpinė tapo nauju traukos objektu vis gausiau į Vilnių
plūstantiems turistams.
Beje, Šv. Jonu bažnyčios varpinės tvarkybos projektas gavo Europos burių"
nominacijosUž turiningą laisvalaikį" apdovanojimą (Europos burių"
apdovanojimai skiriami geriausiems už ES lėšas įgyvendintiems projektams).
Vėl skamba varpas
Dauguma istoriku linkę manyti, kad Šv. Jonų bažnyčios varpinė iškilo po 1571
metų, kai bažnyčia buvo atiduota jėzuitams. Nustatyta, kad dabartinės varpinės
vietoje stovėjo masyvus XV amžiaus pastatas, greičiausiai skirtas gynybai, o
pirmojo varpinės aukšto mūras atsirado tuo pat metu, kai vyko antrasis bažnyčios
statybos etapas. Ant senojo pastato pamatų ir pirmojo aukšto mūrų 1610-1615
metais buvo pastatyta naujoji varpinė.
1732 metų birželio 2 dieną kilęs Vilniaus gaisras sunaikino ir varpinę.
1741-1743 metais, projektą parengus žymiam Vilniaus baroko architektui Jonui
Kristupui Glaubicui ir jam pačiam vadovaujant, vyko pagrindiniai rekonstrukcijos
darbai.
1774 metų inventoriuje varpinė aprašoma tokia, kokią matome dabar. Visuose
keturiuose šeštojo aukšto languose kabėjo varpai, o varpas šiauriniame lange
tebekabo iki šiol.
Istoriniuose šaltiniuose galima rasti žinių, kad minint Vilniaus universiteto
250 metų sukaktį, 1828 metų birželio 24 dieną, buvo iliuminuoti suremontuoti
universiteto rūmai, o Šv. Jono bažnyčios varpinėje grojo muzikantai. 1837-ųjų
vasarą, laukiant atvykstančio caro Nikolajaus I, policija įsakė nubalinti Šv.
Jono bažnyčios sienas ir apšviesti varpinę.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams priartėjus prie Vilniaus rusų armija
išsivežė varpus.
1955-1957 metais bažnyčia ir varpinė buvo restauruotos.Tada į varpinės bokštą
buvo įkeltas žymaus Vilniaus varpų meistro Jono Delamarso 1675 metais nulietas
žalvarinis varpas. Manoma, kad šį varpą Šv. Mykolo bažnyčiai užsakė Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Sapiega. Uždarius bažnyčią
1888-aisiais varpas buvo perkeltas į Rasų kapinių koplyčią. Iš jos vėliau
atsidūrė restauruotoje Šv. Jonų bažnyčios varpinėje. Pradedant ir užbaigiant
studijų metus, per įvairias iškilmes ar sulaukus garbingų svečių iš užsienio,
virš senamiesčio stogų pasklinda šio varpo dūžiai.
Varpinėje - Fuko švytuoklė
Šiuo metu bene didžiausias minėto architektūrinio ansamblio traukos objektas
- Šv. Jonų bažnyčios varpinė, suteikianti galimybę iš aukštai pasigrožėti
nuostabia Vilniaus senamiesčio panorama, kur galima įžvelgti žymiausius
architektūros paminklus. Birželio pradžioje duris atvėrusioje varpinėje jau per
pirmąjį mėnesį apsilankė 5,5 tūkst. turistų.
Įžengus į varpinės vidų galima pamatyti vis dar triūsiančius darbininkus. Tad
galima tikėtis, kad ilgai netrukus čia akiai malonių dalykų bus dar daugiau.
Ateityje planuojama rūsio patalpose įrengti suvenyrų parduotuvę. Kadangi
architektūrinį ansamblį lanko daug užsienio turistų, nedidelė ekspozicija juos
supažindins su universiteto įkūrimo istorija, čia dirbusiais garsiais pasaulio
mokslininkais, universiteto auklėtiniais, mokslo srityje pelniusiais pasaulinę
šlovę.
Jau dabar antrajame varpinės aukšte galima pamatyti unikalų objektą - Fuko
švytuoklę, kuri demonstruoja, kaip Žemė sukasi aplink savo ašį. Idėja įrengti
švytuoklę kilo projekto vadovui, architektui Gintautui Pamer-neckiui ir Vilniaus
universiteto atstovams. Montuojant ją daug prisidėjo fizikos profesorius Juozas
Vidmantas Vaitkus. Pasak jo, vienintelė šalyje Fuko švytuoklė didins varpinės,
kaip lankytino pastato, unikalumą. Tokios švy-;uoklės įrengtos šešiolikoje
Europos valstybių.
Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip švytuoja švytuoklė, kaip juda
ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas
keliasdešimties kilogramų rutulys. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo
padėtį, ir tai įrodo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.
Į viršūnę-193 laiptai
Į varpinės viršūnę veda 193 laiptai, tačiau pritaikant varpinę turizmo
tikslams buvo įrengtas modernus stiklinis liftas. Juo kylant į 45 metrų aukštyje
įrengtą apžvalgos aikštelę galima grožėtis varpinės interjeru. Didžiausia jo
vertybė - glazūra, susidariusi ant vidinių bokšto sienų per gaisrą, kai nuo
didelio karščio lydėsi plytos.
Užkopus autentiškais mediniais laiptais į apžvalgos aikštelę galima gėrėtis
pritrenkiančiais senamiesčio ir neaprėpiamų Vilniaus tolių vaizdais tarsi iš
paukščio skrydžio.
Varpinės viršų juosia baliustrada su dekoratyvinėmis vazomis, dengia įmantrus
kupolinis stogas. Virš jo - geležinis 6,2 metro aukščio kryžius, nukaltas
antrojoje XVIII amžiaus pusėje.
Atgimusi Šv. Jonų bažnyčios varpinė - ne tik išsaugotas vertingas istorijos,
kultūros ir architektūros objektas, bet ir penas įspūdžiais nepasotinamiems
turistams.
savaitė nr.29, 2011