Vaiduokliai dvaruose

Kitados dvaruose ar pilyse vykę baisūs į dalykai neretai aidu atsiliepia iki mūsų \ dienų ir aitrindami mūsų vaizduotę tam ■ objektui suteikia išskirtinio šiurpulio.

Tokių šimtmečius skaičiuojančių vietų, kur, neva, kažkas kažką regėjo ar girdėjo, yra nemažai ir Lietuvoje. Kaip ir žmonių, kuriems pajusti nugara nubėgančius šiurpuliukus yra savotiškas malonumas.

Beržėnų dvaro paslaptys

Stipresnių įspūdžių alkis dažną nuveda į Kelmės rajone Beržėnų kaime esantį dvarą, siejamą su sena žemaičių bajorų gimine - Šemetomis. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo XIX amžiaus pabaigoje, kai juos įsigijo Adolfas Čapskis. Užsimojęs prabangiai įsirengti rūmus, tačiau neįvertinęs savo finansinių galimybių Čapskis prasiskolino ir 1902-1903 metais Beržėnų dvarui buvo paskelbtas bankrotas.

Vėliau dvaras pradėjo nykti. Po Antrojo pasaulinio karo pastatai buvo nusavinti, sovietmečiu juose kurį laiką veikė sveikatingumo centras. Prieš gerą dešimtmetį dvarą įsigijo naujasis savininkas. Užsimojo rekonstruoti, tačiau pristigus lėšų darbai sustojo.

Šiandien vietoj kitados prabangių rūmų apžėlusiame ir apleistame parke stovi sunykęs pastoliais paženklintas pastatas vaiduoklis. Žmonės kalba, kad ši vieta labai tiktų siaubo filmams kurti. Nežinia, ar pamatysite ten vaiduoklių, tačiau nemaloniai slegiančią nuotaiką spėsite pajusti. Nuo pastato sklindančius keistus garsus greičiausiai vėjas sumaniai kuria.

Vietiniai pasakoja, jog buvęs Beržėnų dvaro šeimininkas Stanislovas Gorskis kadaise turėjęs raštą, kuriame buvo surašytos raganų, nuteistų sudeginimui ant Biržės kalno, pavardės. Kalbama, kad raganų vėlės iki šiolei klaidžioja apylinkėse ir gąsdina žmones neįprastais garsais.

Verkių dvaro tragedija

Sostinės gyventojai Verkių parką, kuriame puikuojasi XVIII amžiaus antroje pusėje architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus sukurti klasicistinio stiliaus rūmai, šiandien vieni vertingiausių ir geriausiai išsilaikiusių rūmų visoje Lietuvoje, renkasi savaitgalio pasivaikščiojimui ar pramogoms.

Tačiau ne kiekvienas žino apie Verkių dvaro sodybą gaubiančias šiurpias istorijas. Pagrindiniuose dvaro rūmuose yra Juodoji salė. Spėjama, kad būtent čia nusižudė viena iš tuomet dvarą valdžiusių Vitgenšteinų dukterų, nelaimingai įsimylėjusi rūmų arklininką. Gedėdami dukters, tėvai įsakė interjerą dekoruoti juodai, o lubose įrengti juodą kryžių.

Sklido baisios kalbos apie seną Verkių dvaro pastatą, kur įkurtas Botanikos instituto doktorantų viešbutis ir Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcija - kartais nei iš šio, nei iš to užsidarydavę ar atsidarydavę durys, nors langai uždaryti ir skersvėjo nėra, pasigirsdavę šnabždesiai ir žingsniai, stumdomų baldų triukšmas. Kažką vaikštant naktimis po užrakintas patalpas yra ne kartą užfiksavusi ir jose įrengta signalizacija.Tačiau atvažiavusi apsaugos tarnyba įsilaužimo pėdsakų nerasdavo. Ten gyvenę ir dirbę žmonės sakydavę persekiojami nuojautos, jog be jų patalpose dar kažkas yra.

Sakoma, kad čia negalėję užsibūti ąžuolų restauravimo specialistai iš Čekijos, kuriuos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija buvo pasikvietusi gydyti Verkių ąžuolų. Užsieniečiai, įkurdinti paviljono pirmajame aukšte, po keleto parų netikėtai pareiškė, kad projektas baigtas. O priminus, kad darbai dar nebaigti, svečiai atšovė, jog jie negali ilgiau pasilikti name, kur naktimis dedasi keisti dalykai.

Vienais liudininkių pasakojusi savo akimis išvydusi vaiduoklį - atvėrusi duris priešais save pamatė ore tarsi kybančią moterį.

Pomirtinio pasaulio ženklai ypač suaktyvėjo po 2001 metų, kuomet viešbutyje žuvo 32-ejų moteris. Į Botanikos instituto viešbutį policijos pareigūnus iškvietęs mokslų daktaras teigė, kad jo viešnia nusišovė iš jo legaliai laikyto medžioklinio karabino. Moters mirtis tebeliko paslaptimi, o žmonės šnabždasi, kad jos vėlė vis neranda vietos ir blaškosi Verkių dvare. Tiesa, pastaruoju metu kalbama, kad šmėklos nurimę.

Žingsniai Pakruojo dvare

Paslaptingais reiškiniais garsėja ir viena iš penkių vertingiausių Lietuvos dvarų sodybų - Pakruojo dvaras, kuriame buvo filmuojamas legendinis serialas „Tadas Blinda".

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis didžiausias šalyje - užima 49 ha plotą. Iš 48 buvusių statinių išlikę 43.

1531 metais dvarą įkūrė Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau jį valdė didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Istoriniai šaltiniai byloja, jog apie 1780 metus Vilhelmas fon Ropas vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą. Vilhelmas ir josūnus Teodoras fon Ropas (1783-1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų.

Turtais ir baisiais poelgiais garsėjo dvaro valdytojas Hermanas fon Ropas, pramintas Hermanu Žiauriuoju. Jo dvare  žiauriai nuplakti ir nužudyt dešimtys baudžiauninkų.

Tiesa, šiurpios mirtys nesibaigė net ir pasibaigus baronų valdymo erai. Sovietmečiu čia užsimušė nuo laiptų nukritęs vaikinas, o rūsyje pasikorė ilgus metus dvare dirbęs kūrikas. Ne vienas dirbęs sargas gali paliudyti, kad nuo tų laikų čia dažnai girdimi keisti žingsniai, savaime užgęsta ir užsidega lempos, atsidarinėja langai, pasigirsta bėgančio vandens čiurlenimas.

Keisti dalykai dėjosi ir renovuojant pastatą. Darbininkai stebėjosi, kad atsigulę matydavo, kaip tai vienoje pusėje, tai kitoje ima degti šviesos. Kadangi jos užsidega nuo judesio, galima spėti, kad ten kažkas vaikščiojo.

Vaiduokliai pilyse

Kalbama, kad patį tikriausią pilies atributą - vaiduoklį - turi ir garsioji Raudonės pilis. Iki XVI amžiaus Raudonė buvo karališkasis dvaras. Žygimantas Augustas atidavė jį Krišpinui Kiršenšteinui, atsikėlusiam iš Prūsijos. Šis miško pirklys, vėliau tapęs Žemaitijos seniūnu, nusprendė čia pasistatyti prabangius rūmus.

Pirmojo pasaulinio karo metu Raudonėje vokiečiai buvo įrengę koncentracijos stovyklą, kurioje buvo uždaryta apie 300 venerinėmis ligomis sergančių moterų, maitinamų vien duona ir vandeniu.

Šiuo metu pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla.

Dėl tokios besikeičiančios pilies paskirties apie ją pripinta įvairiausių legendų. Neva pilyje vaidenasi kryžiuočių, nukankintų baudžiauninkų, kalinių moterų dvasios. Naktį girdėti raudos ir riksmai. Legendos pasakoja, kad Raudonės pilis pastatyta ant kryžiuočių pilies liekanų ir jos rūsiuose tebėra riterių lobiai, kuriuos saugo vaiduoklis.

Daugybė legendų sklando apie parke augančius medžius. Dvaro parke auga sena pušis, kurios šakos tarpusavyje susivijusios ir nukarusios iki žemės. Žmonės pasakoja, kad ant šios pušies dvarininkai kardavo baudžiauninkus. Panašus padavimas sklando ir apie liepą, kurios šakose dar ir dabar yra įaugusi geležies juosta. Dvarininkai prie jos rišdavo ir plakdavo baudžiauninkus. Dar parke auga senas ąžuolas, po kuriuo, pasakojama, po medžioklės mėgdavęs numigti kunigaikštis Vytautas. Šis ąžuolas turi du kamienus. Jie tarsi simbolizuoja giminės tęstinumą. Vienas kamienas - kunigaikščio Gedimino, kitas - jo sūnaus Kęstučio. Anot legendos, po Kęstučio nužudymo šalia šio ąžuolo dieną naktį baltais drabužiais pasipuošusi raudojo Kęstučio dukra Balanda. Nuo to laiko ir pilis Raudone vadinama.

Prieš keletą metų buvo kalbama apie neįprastus dalykus, besidedančius Kauno pilyje, kur įsikūręs Kauno regiono turizmo informacijos centras. Centro darbuotojai ir lankytojai teigė gan dažnai girdėdavę iš požemių sklindančius bildesius, girgždesį, grandinių žvanginimą, duslius žingsnius, dejones, atodūsius ar kartais net prieš akis sušmėžavusius siluetus. O viena lankytoja iš požemių išbėgo klykdama. Ji tvirtino staiga pajutusi artėjantį nejaukaus šalčio stulpą, o netrukus išgirdusi šiurpią dejonę.

Teigiama, jog Kauno pilies istorija turtinga kraupių įvykių, todėl mirusių ar nužudytų žmonių sielos gali būti įkalintos šimtmečius menančio statinio požemiuose. Pilis buvo skirta gintis nuo kryžiuočių, o vėliau ir nuo kitų atėjūnų. 1362 metais ji buvo sugriauta Kryžiuočių ordino. Naikinant pilį žuvo ir ne vienas jos gynėjas. Pilis ir jos gyventojai nukentėjo'ir per rusų bei švedų kovas. Be to, XVII amžiuje joje buvo įkurtas kalėjimas. Manoma, kad pilies požemiuose galėjo būti nukankintas ne vienas žmogus.

Romantikai vaiduokliai

Romantiškas padavimas gaubia Ukmergės rajone esančią Siesikų pilį (dvarą), kurią XVI amžiuje ant Siesikų ežero kranto pastatė Gabrielius Daumantas-Siesickis. Anot pasakojimo, prieš daugelį metų vieno iš Daumantų kunigaikščių jaunoji žmona pamilusi riterį iš svetimos šalies. Naktimis ji išsprukdavusi iš pilies ir skubėdavusi į slaptus pasimatymus ant ežero kranto. Sužinojęs apie išdavystę kunigaikštis taip įpykęs, kad savo žmonai paskelbęs negailestingą nuosprendį - užmūryti ją pilies bokšte. Vietiniai sako, kad dar ir dabar naktimis galima išvysti kunigaikštienę, einančią prie ežero, kur jos laukia mylimasis.

Dieveniškėse, kur visai šalia Lietuvos-Baltarusijos sienos puikuojasi Norviliškių pilis, lankęsis ekstrasensas patvirtino matęs po pilį valkstančią jauną moterį su maža mergaite. Senuosiuose raštuose yra istorija apie moterį su mergaite. Pasirodo, vienas iš kadaise šioje pilyje įsikūrusių vienuolių įsimylėjo užjos sienų gyvenusią lietuvaitę ir iškeliavo į Romą prašyti popiežiaus leidimo vesti, o mergina prižadėjo jo laukti. Laukė metus, antrus, o trečiaisiais sulaukė kūdikio...Toji mergytė - jos vardas Emilija - esą ir vaidenasi dabar naktimis pilyje. O kad ši maža vaiduoklė naktimis turėtų ką veikti, visuose pilies kambariuose padėta jai žaislų.

Pasakojama, kad ši pilis šioje vietoje atsiradusi iš meilės. Ją XVII amžiuje pastatė Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas. Keliaudamas per Lietuvą jis čia sutikęs gražią lietuvaitę Daratą Zienovičiūtę, įsimylėjęs ir pasiūlęs vesti. Mergina sutikusi tekėti, tačiau gyventi pirklio šalyje atsisakiusi. Pirkliui teliko pastatyti pilį savo mylimajai ir sau šiame nuošaliame krašte.

V. Šorcas netrukus išjojo į karą ir žuvo. Ilgai gedėjo vyro našlė, tačiau po devynerių metų neištvėrė vienatvės nuošalumoje - perleido pilį pranciškonams vienuoliams su sąlyga, jog jie šalia jos pastatys bažnyčią ir melsis užjos vyrą ir ją. Taip pilis ilgiems laikams tapo vienuolynu.: Beje, 1933 metais bažnyčios inventoriuje, be kita ko, nurodoma, kad uždarant vienuolyną broliai užkasę į žemę 18 000 auksinų (sidabru ir auksu) katile netoli bažnyčios ir vienuolyno. Daugiau žinių apie lobį nėra.

Tai tik keletas užfiksuotų istorijų, suteikiančių kiekvienai šimtmečius skaičiuojančiai vietai mistiškos dvasios ir magiškos vertės. Tačiau, ar tikėti tuo, kas kalbama, pajuntama ir neva regima, yra kiekvieno smalsuolio reikalas. Nepabandęs ar nepatyręs teisybės nesužinosi.