Kultūros paveldas - Varniai

Būnant Varniuose, būtinai reikėtų apsilankyti seniausiuose šio istorinio miestelio statiniuose. Vienas iš jų - Varnių katedra, pastatyta 1691 metais. Dabar tai Šv. Petro ir Šv. Pauliaus parapinė bažnyčia. Lankytojų dėmesio verti ir Žemaičių kunigų seminarijos rūmai (1770 m.), vyskupo M. Valančiaus rezidencija bei skverelis su paminklu vyskupui. Neaplenkite ir Šv. Aleksandro parapinės bažnyčios, pastatytos dar Vytauto Didžiojo rūpesčiu 1413-1416 metais.

Nors Varnių istorija prasideda daug anksčiau ir siekia ankstyvąjį akmens amžių. Pirmieji žmonės prie Biržulio ir Lūksto ežerų kūrėsi 8 000 m. pr. Kristų. Atlikus kasinėjimus Biržulio ežero baseino zonoje, rasta net apie 50 akmens amžiaus gyvenviečių, stovyklų, kapinynų.

Čia rastas ir vienas įspūdingiausių senųjų kapų visame Rytų Pabaltijyje - Donkalnio žynio kapas, datuojamas 5 000 m. pr. Kr. Minėtini ir mezolito laikotarpio kapai Spigino rage. Šiam kompleksui suteiktas Pabiržulio archeologinio draustinio statusas.

Iš priešistorinių laikų peršokime į mūsų valstybės viduramžius. Kažkodėl Varniuose (o ne Telšiuose ar Raseiniuose) paties Vytauto nurodymu po žemaičių krikšto buvo įkurtas Žemaičių vyskupystės centras. Tad minėtasis miestelis XV-XIX a. buvo ir tikras miestas, ir visos Žemaitijos kultūros bei ekonominis centras. Čia gyveno, mokėsi ir dirbo daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių: vyskupas Merkelis Giedraitis (parašęs pirmąjį religinį istorinį veikalą „Žemaičių vyskupija"), žinomas kanauninkas Mikalojus Daukša (pirmiausia garsus savo „Postile"), lenkiškai rašęs istorikas bei poetas Motiejus Strijkovskis, mūsų lietuvių poetai Antanas Strazdas, Antanas Vienažindys, Antanas Baranauskas ir istorikas Simonas Daukantas, padėjęs mokslinius lietuvių istoriografijos pamatus. Šių ir kitų žmonių dėka Varniai tapo vienu svarbiausių lietuvių kultūros centrų.

Be abejo, negalima nepaminėti ir čia gyvenusio vyskupo Motiejaus Valančiaus bei jo visuomeninės bei kultūrinės veiklos. Juk jis - pirmasis vyskupas „iš mužikų": iki tol tik iš bajoriško luomo kilę dvasininkai galėdavo užsidėti vyskupų mitrą ir paimti į rankas vyskupo lazdą (iki pat M. Valančiaus Žemaičių vyskupais paeiliui tapdavo tik kunigaikščių Giedraičių giminės atstovai). Ir jei ne 1863 m. sukilimas, kai jo malšintojas - korikas Michailas Muravjovas - įsakė vyskupui keltis arčiau jo, į Kauną, M. Valančius savo ganytojiška veikla iki pat gyvenimo pabaigos būtų ir toliau garsinęs šį miestą.

Tačiau Varnių regioninis parkas - tai ne vien Varniai. Parko teritorijoje stūkso didingiausi Žemaitijos piliakalniai (jų yra net 13), menantys kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus. Žymiausi iš jų - Medvėgalis (234,5 m aukščio), Girgždutė (228 m), Šatrija (228 m), Moteraitis (218 m), Sprūdė (216 m).

Būtinai aplankykite ir Biržuvėnus. Tai viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių, minima dar 1253 m. kryžiuočių kronikose. XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininko. Vėliau dvaras perėjoj privačias rankas. Prieš 200 metų dvaras perstatytas. Jame įkurtas etnografinis muziejus. Iki šiol sodyba išlaikė pirminę dvaro laikų planinę struktūrą. Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo Roko skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės pėda.

Sakralinės architektūros paminklų - kryžių, koplytėlių, koplytstulpių - gausu visame parke. Savitos medinės architektūros statiniai: Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia (pastatyta 1771 m.), Pavandenės Šv. Onos (1802 m.), Janapolės Šv. Mykolo arkangelo (1776 m.) ir Luokės Visų Šventųjų bažnyčios (1774 m.). Ant Gludo ežero kranto (ne kapinėse) yra išlikusi įdomi dvarininkų Sakelių kapavietė - mauzoliejus.

Po parko gamtą pasižvalgius

Žvalgytis Varnių regioniniame parke tikrai yra kur: čia įkurtas Stervo gamtinis rezervatas ir net 33 draustiniai. Visų pirma, pabuvokime prie Biržulio ežero. Pasirodo, čia galime atsekti visą mūsų tautos... priešistorę. Tai liudija archeologų radiniai, siekiantys net 10 tūkst. m. O tai - pirmieji žmonių visoje Lietuvoje apskritai pasirodymo pėdsakai.

Spigino rage (Biržulio ežero pakrantė) rastos mezolito stovyklos liekanos, aptikta didelė titnago dirbinių kolekcija. Čia gyvenę žmonės savo mirusiuosius laidojo Spigino salos kalvoje. Šie kapai yra seniausi akmens amžiaus žmonių - medžiotojų ir žvejų kapai Lietuvos teritorijoje ir vieni iš seniausių Rytų Pabaltijyje.

Apie Biržulio ežerą, koks jis buvo žuvingas, kokia čia buvo paukščių gausybė, senieji šių vietų gyventojai, žvejai pasakoja neįtikėtinas istorijas. Anksčiau ežeras tiesiog viręs nuo žuvų gausumo ir vadintas ne Biržuliu, o Viržuviu, todėl ir šiauriniam ežero pakraštyje įsikūrusio miestelio Janapolės senasis pavadinimas buvo Viržuvėnai.

Buvęs vienu didžiausių ir turtingiausių Lietuvos ežerų (iki 800 ha ploto), Biržulis netikėtai tapo savanaudžio „žmogaus" auka. Šiandien jį turime smarkiai nusekinta (apie 120 ha, vidutinis gylis nesiekia 1 m), tačiau vis dar gyvą dėl jo paties galių - vandeningų  šaltinių.

Stervo gamtinis rezervatas (777 ha ploto) apima Stervo ežerą ir jį supančius pelkynus bei miškus.

Rezervatas - griežčiausią apsaugos statusą turinti saugoma I teritorija, todėl čia uždrausta | bet kokia žmogaus ūkinė veikla (miško kirtimas, medžioklė, žvejyba, uogavimas ir grybavimas).  Lankytis Stervo gamtiniame rezervate galima tik mokslinių tyrimų ir stebėjimų bei mokomaisiais tikslais, susitarus su Varnių regioninio parko direkcija.

Lūksto ežeras garsus tuo, kad vienintelis visoje Lietuvoje iki šiol į krantą išmeta gintarą. Kiekvienas, apsilankęs ežero Gintarų įlankoje, gali susirasti gintaro gabalėlių. Iki šios įlankos iš pagrindinės Lūksto ežero stovyklavietės veda Gintarų takas. <

Sietuvos pelkėse yra kūlgrinda - slaptas, akmenimis grįstas kelias per pelkę. Apie kūlgrindą - žmogaus rankų kūrinį -Česlovas  Kudaba rašė: „Sietuvos kūlgrinda - didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Ne veltui (...), pasakojama, jog tai iš seniai, kai gyveno čia milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar taip, gręžinių duomeni mis, Sietuvos pelkės gylis 5-7 m.  Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!" I

Šiandien yra išaiškintos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis - 250 m, plotis - 8 m (per patį  upelį iki - 20 m). Kitos dvi eina  per gretimas pelkes, jų ilgis -  150 ir 60 m, plotis 3-4 m. Per  vaizdingiausias tyvuliuojančio  Paršežerio apylinkes ves jau baigiamas įrengti pažintinis pėsčiųjų takas. Jo ilgis - net apie 15 km  (pradžia - Poežerės poilsiavietėje). Einant šiuo mediniu pažintiniu taku, bus galima susipažinti su aukštapelkės ir žemapelkės biocenozėmis, vaizdinga kalvotąja Žemaitija, Paršpiliu, Milžinų maudykla ir, žinoma, prabristi kūlgrinda (tuomet patartina pasiimti prastesnius drabužius arba turėti kuo persirengti).

Visai šalia Varnių miesto plyti Debesnų pelkė, kurioje įrengtas 165 m ilgio botaninis takas. Eidamas juo gali susipažinti su pelkės augalija, pasigrožėti gamta, pamatyti Varnių bokštus iš neįprastos pusės.

Netoli Pavandenės yra Sklepkalnis, anot tyrinėtojų, buvęs senojo politinio administracinio centro kulto vieta - Alkakalnis, kurį galima priskirti kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiui. Čia, stačiašlaitėje Gludo ežero pakrantėje, 1904 m., mirus dvaro šeimininkui Leonardui Sakeliui, jo sūnus Zigmantas Sakelis buvo įrengęs šios šeimos mauzoliejų. Tada į jį iš kelių vietų buvo perkelti kitų Sakelių ir anksčiau dvarą valdžiusių Danilavičių palaikai.

Vembūtų piliakalnis yra mažo upelio, vietinių gyventojų vadinamo Geruliuku, tekančio iš Domanto pelkių, kairiajame krante. Piliakalnio plotas 1,3 ha. Nuo 2000 metų žvalgant teritoriją pastebėta ganėtinai gerai išlikusių buvusių įtvirtinimų ir kitos paskirties objektų liekanų 50 ha plote aplink piliakalnį. Visoje teritorijoje aptinkamos gausios skaldytų akmenų eilės, kurios aiškiai pažymi buvusių užtvarų vietas. Pilies ir gyvenvietės įtvirtinimų kompleksą sustiprino iš visų pusių šią teritoriją juosiantys vandens telkiniai - upės, ežerai ir pelkės.

Tokios gamtinės sąlygos pilį darė sunkiai prieinamą. Manoma, kad čia galėjo būti Žemaičių kunigaikščio Vykinto miestas-tvirtovė. Nuo 2001 m. piliakalnį ir jo papilio teritoriją pradėta tvarkyti organizuojant Didžiąsias žemaičių talkas. 2003 m. Žemaičių muziejus „Alka" surengė archeologinę žvalgomąją ekspediciją. Buvo iškasta ir ištirta 13 šurfų (bendras plotas 35,4 m2). Atlikti tyrimai rodo, kad papilio teritorijoje esama gana senos praeities liekanų. Rastos lipdytinių puodų šukės, datuojamos m. e. I tūkstantmečio IV-VIII a., taip pat aptiktas titnago skaldytinis ir skeltė, verpstukas, akmuo trintuvas.

Šatrija - viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė. Vietiniai žmonės pasakoja, kad kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: „Ak, jūs, nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!" Iš čia ir kilęs Šatrijos pavadinimas.

Visu savo didingumu lankytojus pasitinka Medvėgalis. Šiame archeologiniame komplekse įrengta 4 km pasivaikščiojimo takų. Jais einant galima pamatyti kalvyną iš visų pusių, o užkopus į viršų apžvelgti įspūdingą Žemaitijos kraštovaizdį. Pro šį kompleksą veda Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų-dviratininkų takas. Keliaudami šiuo taku aplankysite Požemės gyvenvietę, kurioje stovi Kristaus Atsimainymo medinė bažnyčia, Skroblyną, Miltų kalną, Laumėkalnį, Bilionių piliakalnį, Aukštagirės kalną, ant kurio įrengtas 14 m apžvalgos bokštas. Kartuvių kalną, Gulbių kaimą, kuriame gimęs etnologas Norbertas Vėlius, ir grįšite į Paršežerio stovyklavietę.

Netoli Vembūtų kaimo, Geruliuko upelio kairiajame krante, stūksto Vembūtų akmuo - garsus tuo, jog jame įžvelgiamas žmogaus portretas. Iki šiol taip ir neaišku, ar tai gamtos, ar žmogaus rankų kūrinys. 2006 m. grupė mokslininkų atliko specialius šio akmens tyrimus, tačiau vieningos nuomonės neprieita. Jeigu ekspertai būtų kategoriškai patvirtinę, kad matomą akmenyje veidą bandė kalti žmogus, tai būtų didžiulė sensacija. Deja, to dar teks palaukti, o akmuo išvežtas atgal ir pastatytas savo pirminėje vietoje - Vembūtų piliakalnio prieigose. Ekspertai pasiūlė atlikti išsamius tyrimus toje vietoje, kur be šito akmens stovi dar ne vienas vertas dėmesio akmuo. Galbūt bendras archeologų, istorikų, mokslininkų darbas ateity išaiškins tikrąją tiesą, kurios taip nekantriai laukia mūsų krašto praeitimi besidomintys piliečiai.