„Įsivaizdavimas, kad buvo masiškai kertamos šventųjų ąžuolų giraitės, tėra romantizuotas istorijos supratimas. O kalbos, kad žemaičiai krikštyti ugnimi ir kalaviju, - istorinė nesąmonė", - neabejoja buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, kultūros istorikas ir filosofas doc. dr. Vytautas Ališauskas.

Pasirodo, pavieniui garbinamų šventųjų medžių iškirtimų per šimtmetį priskaičiuojama vos keliolika. Tiesa, žemaičiams jie darė įspūdį, nes nukirtus šventu vadintą medį nė viena dievybė nepradėdavo nei žaibais svaidytis, nei kitaip pyktį rodyti. Pasak D.Barono, tokiais veiksmais ir juos lydinčiais žodžiais įtikinti, pagonys senąjį savo tikėjimą tiesiog pametė.

Beje, autentiški šaltiniai, kalbantys apie krikšto akcijas 1416 ir 1417 m., visai nemini pagonybės ar jos atributų - žmonės patys miniomis, savo noru ėjo pasitikti krikštytojų. „Tais laikais džiugių minių suvaryti į apsimestinius renginius nebuvo įmanoma, todėl drąsiai galima sakyti, kad didžioji dalis žemaičių savo noru priėmė katalikų tikėjimą. Visą Lietuvos krikštą galima vertinti kaip naujos Konstitucijos, naujojo įstatymo priėmimą", -pabrėžia D.Baronas.

Istoriko nuomone, didžiuotis tuo, kad buvome paskutiniai pagonys, - visiškas nesusipratimas: „Kuris suaugęs žmogus gali didžiuotis tuo, kad klasėje buvo paskutinis liurbis ar mušeika?"

Apie pirmąsias krikšto akcijas Žemaitijoje išlikę nedaug duomenų, tačiau žinoma, kad krikštyti žemaičius 1413 m. pradėjo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Jie plaukė laivais Dubysos upe, o kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Manoma, kad būtent čia buvo pagrindinė krikšto vieta, kurioje Vytautas su Jogaila patys vietos gyventojams žemaičių kalba aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino krikštytis. Atvykus Lietuvos valdovams į Žemaitiją buvo pakrikštyta keli tūkstančiai pagonių, vėliau šį darbą tęsė kunigai.

Vytautas su Jogaila siekė, kad krikščioniška būtų ne tik Aukštaitija, kur žmones krikštyti pradėta 1387 m., bet ir Žemaitija, kad pagaliau visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) taptų krikščioniška valstybe ir įsilietų į Vakarų Europos kultūrą.

Žemaičiai tuo pačiu metu kaip aukštaičiai krikšto priimti negalėjo ne dėl savo kieto charakterio ir pastangų išlaikyti protėvių tikėjimą, bet dėl politinių aplinkybių. Mat tuo metu Žemaitija nebuvo Lietuvos dalis - 1382 m. Jogaila atidavė ją Vokiečių ordinui, o 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas dar kartą užrašė Žemaitijos žemes ordinui. 1411 m. Žemaitija grąžinta į LDK sudėtį, kai po Žalgirio mūšio Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, pagal kurią Vytautui ir Jogailai atiteko Žemaičių žemė, tačiau tik iki šių valdovų gyvos galvos. Tai reiškia, kad Žemaitijos klausimas vis dar iki galo nebuvo išspręstas.

Pasak istoriko Liudo Jovaišos, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl 1413 m. pradėta žemaičių krikšto akcija buvo baigta tik 1417-aisiais. Mat tik po ketverių metų buvo įsteigta Žemaičių vyskupija su centru Medininkuose (dabar - Varniai).

„Nors teisinis Žemaitijos statusas iki galo nebuvo išspręstas, Vytautas su Jogaila žemaičius pradėjo krikštyti. Tai galima interpretuoti ir kaip diplomatinį žingsnį, siekiant kuo greičiau išspręsti Žemaitijos klausimą LDK naudai", - teigia L.Jovaiša.

Dar vienu tokiu žingsniu galima vadinti 60-ies krikštą priėmusių žemaičių bajorų kelionę 1415 m. į Konstanco (Vokietija) bažnytinį susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas Žemaitijos likimas. Bajorai čia, perskaitė žymųjį žemaičiu skunda prieš Vokiečių ordiną, prašė įkurti atskira vyskupiją, įgalioti Jogailą ir Vytautą ta padaryti bei pastatyti Žemaitijoje katedrą, bažnyčių, mat ordinas to nepadaręs.

Tai buvo pirmas kartas, kai gausi delegacija iš Lietuvos dalyvavo tokiame tarptautiniame tuometinės Europos Bažnyčios ir valstybių valdovų forume. Svarbu ir tai. kad žemaičių bajorai savo tikslą pasiekė - Konstanco bažnytinis susirinkimas įgaliojo Vilniaus vyskupą ir Lvovo arkivyskupą įste p Žemaičių vyskupiją ir konsekruoti pirmąjį vyskupą.

„1417 m. tris mėnesius įgalioti Bažnyčios atstovai kartu su Vytautu važinėjo po Žemaitiją ir pakrikštijo, manoma, du trečdalius gyventojų. Tai buvo svarbiausias žemaičių krikšto akcijos veiksmas. Taip pat Vytautas skyrė išlaikymą Bažnyčios struktūroms, jo iniciatyva Varniuose buvo pastatyta katedra ir veikiausiai parapinė Šv. Aleksandro bažnyčia", - dėsto L.Jovaiša.

Iki XVII a. vidurio - pagonybės ir krikščionybės simbiozė

„Veido" kalbinti istorikai vienu balsu tvirtina, kad žemaičių bajorų išdėstyta pozicija Konstanco bažnytiniame susirinkime liudija, jog Žemaitijoje jau buvo prasidėjęs christianizacijos procesas. „Bajorai vizitu į Konstanco bažnytinį susirinkimą pademonstravo laisvą šios bendrijos norą priimti krikščionių tikėjimą. Žemaičiai prašėsi būti pakrikštijami jiems priimtinu būdu. Taip jie pasireiškė kaip savarankiškas, sąmoningas subjektas. Tai buvo esminis skirtumas nuo to, kaip juos traktavo kryžiuočiai, kuriems žemaičiai tebuvo objektas, kurį svarbu užvaldyti, o paskui gal kada nors ir pakrikštyti", -atkreipia dėmesį D.Baronas.

Anot Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus kun. Kęstučio Smilgevičiaus, esama pasakojimų, kad Įkūrus Žemaičių vyskupiją rietimai gyventojai noriai rinkdavosi prie kelių, kuriais važiavo vyskupai, nes bijojo likti nekrikštyti. „Sunku pasakyti, kiek christianizacijos procese paprasti valstiečiai įžvelgė civilizacijos pranašumų, tačiau krikščionybė jiems buvo patraukli. Be to, nors žemaičiai buvo krikštijami būriais, prieš tai visuomet būdavo supažindinami su pagrindinėmis krikščioniškomis tiesomis", - teigia KSmilgevičius, į Katalikų bažnyčios istoriją daug gilinęsis studijuodamas Romoje.

Nors nėra duomenų, kad žemaičiai būtų priešinęsi krikštui, pasak K.Smilgevičiaus, išlikę jėzuitų pasakojimai atskleidžia, jog dar XVII a. pradžioje atokiuose Žemaitijos pakraščiuose gyvenę valstiečiai, išvydę jėzuitų misionierius, bėgdavo nuo jų. Mat niekuomet nebuvo matę kunigo ir manė, kad jėzuitai - mokesčių rinkėjai.

L Jovaišos žodžiais, iki XVII a. vidurio Žemaitijoje vyravo pagoniškos ir krikščioniškos kultūros, tradicijų, praktikų simbiozė. Jėzuitų ataskaitos patvirtina, kad XVI a. jau buvo įsigalėjusi praktika krikštyti naujagimius, 1579 m. dokumentai atskleidžia miestelėnų skundus, kad vienoje ar kitoje vietoje nėra kunigo, tad nėra kam sutuokti, suteikti sakramentų mirštantiesiems. Vis dėlto tuo pačiu metu, ypač kaimuose, dar aukojama seniesiems dievams, prašoma jų užtarimo. „Senieji papročiai ilgiausiai išliko agrarinėje srityje ir turėjo labiau permaldavimo pobūdį. Pavyzdžiui, Žemynos prašydavo neišleisti mirusiųjų dvasių, kad šios nepakenktų, arba Gabijos maldaudavo neišeiti iš židinio ir nepadegti namų. XVII a. viduryje aukojimai ima nykti, apeigos virsta prietarais", - pabrėžia Vališauskas.

XVII a. pabaigoje į Lietuvą atsikėlus jėzuitams ir pradėjus vykdyti misijas net atokiausiose gyvenvietėse, vaizdas iš esmės pasikeitė - taip Lietuva visiškai perėjo į naujus laikus.

2013-07-29 VEIDAS